„Filosofija pėsčiomis“ – poetiška, žaisminga, valiūkiška knyga apie tai, kaip įvairių mąstytojų galvose ir kūnuose dera mąstymo ir ėjimo veiksmai.

Šioje knygoje autorius Frédéricas Gros kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gerard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jean-Jacques’u Rousseau. „Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą – aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

„Filosofija pėsčiomis“ nėra tik apie menininkus ir filosofus, o ir apie paties vaikščiojimo būdus ir tikslus. Vieni vaikšto piligrimų takais, paskatinti atgailos, atpirkimo siekio, kiti – bastūniškai klaidžioja didelių industrializuotų miestų gatvėmis tam, kad pasipriešintų tokių miestų mechaniškumui, sukurtų savo unikalų santykį su aplinka, atrastų kažką tikro nepasiduotų dirbtinumui, galiausiai – kai kurie ieško paprasčiausios vienatvės ir tylos, neturėdami visiškai jokio politinio tikslo. Eina sau ir tiek.

Knygos „Filosofija pėsčiomis“ autorius trumpose esė sodriais potėpiais tapo kiekvieno iš mūsų kasdienę vaikščiojimo patirtį, praturtina ją kitų ir savo paties įžvalgomis, paverčia vaikščiojimą ne tik kūno, bet ir dvasios malonumu. Knygoje nėra vientiso naratyvo, kuris „pririštų“ prie vienokios ar kitokios kelionės krypties: skaitantysis gali rinktis patį patraukliausią sau pačiam ėjimo takelį. Vaikščioti vienam, su draugais, pramintais ar nepažintais takais.