Nors „Finansininkas“ parašytas daugiau nei prieš šimtmetį, jo kraujotaka teka šalia mūsų. Kiekviename troškime, kiekvienoje tamsioje nakties mintyje, kai ieškome prasmės tarp sąskaitų, tikslų ir tylos, jis išlieka svarbus. Šis romanas veikia kaip veidrodis – kartais šiurkštus, kartais neteisingas, bet visada atviras. Mes vis dar statome aukštyn, net kai pamatai dūla. Vis dar tikime, kad daugiau reiškia geriau, kad skaičiai mus išgelbės, o nuopuolis ištinka tik kitus.

Romano herojus Frenkas Kaupervudas nėra vien tik personažas; jis simbolizuoja instinktus, troškimus, galią, aistrą ir žlugimą. Jis atspindi mūsų laikus – žmogų, kurį galime sutikti ir šiandien. Galbūt jo vardas skambėtų kitaip, o kostiumas būtų modernesnis, tačiau jo akys išliktų tos pačios: ieškančios galimybių, troškimų ir patvirtinimo. Jo žingsniai būtų kitokie, tačiau kryptis liktų ta pati. Frenkas nėra nei herojus, nei piktadarys; jis tiesiog žmogus, siekiantis daugiau, nei leidžia įstatymai, nei telpa j sąžinę, nei atlaiko likimas. Jo nuopuolis – tai ne žlugimas, o apsinuoginimas, kurį patiriame ir mes, kai susiduriame su tuo, kuo aklai tikėjome. Šiandieninė laisvė primena stiklą: permatomą, tačiau vis tiek ribojantį.

Romanu „Finansininkas“, pirmąja vadinamosios „Geismo trilogijos“ dalimi, Teodoras Dreizeris pradeda ambicingą literatūrinį sumanymą – realistiškai ir kritiškai atskleisti XIX a. pabaigos Amerikos kapitalistinę visuomenę. Šis kūrinys pirmą kartą buvo išleistas 1912 m., antroji trilogijos dalis – „Titanas“ – pasirodė 1914 m. Paskutinė dalis – „Stoikas“ – buvo išleista jau po rašytojo mirties, 1947 m.

Šio romano centre – Frenkas Kaupervudas, stambaus finansinio kapitalo atstovas, kylantis įtakos laiptais ir vis giliau įsitraukiantis į machinacijų, manipuliacijų bei moralinių kompromisų tinklą. Dreiserio pasakojimas neapsiriboja vieno žmogaus istorija; tai visos epochos dokumentas, atskleidžiantis tiek sisteminio cinizmo, tiek asmeninio troškimo anatomiją.

Rengdamasis romanui, autorius atidžiai tyrinėjo to meto finansinių magnatų veiklą. Ypač daug dėmesio buvo skirta „tramvajų karaliaus“ Čarlzo Jerkso biografijai ir jo veiksmams Filadelfijoje, Čikagoje, Niujorke bei Londone. Būtent Jerksas tapo pagrindinio veikėjo – Kaupervudo – prototipu.

Šis romanas – ne tik pasakojimas apie vieno žmogaus žlugimą ar triumfą, bet ir gilus moralinis portretas visuomenės, kurioje geismas, galia ir pelnas dažnai vertinami aukščiau už tiesą, sąžinę ir žmogiškumą. Pasakojimas atskleidžia laikotarpį, kuriame geismas išmoksta skaičiuoti, o vertė matuojama aukso svoriu.