Ši knyga taip ir liko man mįslė iki pat pabaigos. Haliucinacija, fantazija, troškimas, sapnas - kas tai? Ši knyga nežada aiškaus klasikinio siužeto vedimo, ji labiau primena šiuolaikinį nelabai cenzūrinį terminą, dažnai vartojamą filmams apibūdinti „Mindfu%&“. Jokios psichologinės žalos ji tikrai nepadarė, bet suko protelį nuolat – kas vyksta? Bet kai paleidau tą lūkestį aiškiam klasikiniam siužetui, pasidaviau autoriaus žaidimo taisyklėms –  tiesiog skaityti ir būti knygoje – ėmiau mėgautis šios knygos kitoniškumu. Juolab, kad autorius J.M. Coetzee yra Nobelio literatūros ir Bukerio premijos laimėtojas, tai kodėl gi nepažaidus pagal jo užgaidą.

Knygos užmanymas originalus ir netikėtas, nors atrodo bet kuriam iš rašytojų buvo po ranka – perkurta Robinzono Kruzo istorija, kur pagrindinė veikėja tampa moteris, apsigyvenusi kartu su Kruzu ir, žinoma, Penktadieniu. Ją irgi per nelaimingą atsitikimą išmeta į negyvenamąją salą, kuri jau nėra jau ir tokia negyvenama, nes ten kurį laiką šeimininkauja Robinzonas Kruzas su savo tarnu Penktadieniu.

Negyvenama sala, du svetimi vyrai ir nieko aplinkui. Vienas, tėvynainis kalbantis angliškai, bet tylus, irzlus, ir visad blogai nusiteikęs. Kitas mielas ir nuolankus afrikietis, bet nebylys, apipintas istorijomis apie žmogėdrų genties kilmę ir išpjautą liežuvį. Čia ir ima skleistis pirmosios alegorijos ir klausimai – ar negyvenamoj saloj geriau būti vienai, ar vis dėlto su tokiais ne itin iš pažiūros patikimais kompanionais. O dar paprastoji buitis, kuri „padovanoja“ gyvenimą vienoje mažulytėje trobelėje su per metrą nuo tavęs alsuojančiomis dantų šepetėlio ir pastos metų metais neregėjusiomis burnomis ir visa kita puokštė subtiliosios gyvenimo po vienu stogu prozos. Ir tai tik vos vienas epizodas, o knyga yra parengusi kur kas daugiau neplanuoto gyvenimo.

Paleidus lūkestį realistiškai istorijai – atsivėrė knygos klodai, nes ėmiau skaityti ne tai, kas parašyta eilutėse, bet tarp jų. Kūrinys pilnas alegorijos, simbolių, kontrastų – socialinių, psichologinių, egzistencinų, filosofinių. Kiekviena knyga, kuri sugeba prajuokinti (balsu, ne tik šypseną sukelti), jau tampa vertingu potyriu. O šiame kūrinyje yra tokių netikėtų vietų, kur situacija persipina su aplinkybėmis ir personažų kalba, sprogdama juoko pliūpsniu. Knyga nedidukė apimtimi, bet ją skaityti ir vartyti, ieškant prasmių ir atsakymų galima valandų valandas. Tik nesuirzkite, jei tiesių atsakymų ir nerasite, nes autorius čia su mumis žaidžia ne atsakymus atskleisdamas, bet klausimus pateikdamas. Šis romanas vadinamas „tikru tikriausiu intelektualiu galvosūkiu literatūros gurmanams“ – ar ryšitės jo paskanauti? ;)