1698 metai – Lietuvos valstybingumo byrėjimo pradžia. Laikas, kai negali likimo pakreipti norima linkme: antroji švedų invazija ir karas dėl „mare nostrum“ Baltijoje, bajorų kivirčai, intrigos, magnatų kova dėl galios ir asmeninės naudos griauna Respubliką. Paprastam žmogui karas neleidžia rinktis – žlunga moralė, garma velniop likimai – visi priklausomi nuo karo aplinkybių.

Šios griūties fone romano herojui tenka taikytis prie byrančio gyvenimo, priimti nuopuolį, bejėgystę. „Kartais atrodo, kad pusė manęs visada eina priekyje ir nežino, ką veikia antroji pusė, kuri vejasi ir niekaip neįstengia pavyti. Kuri šį kartą suklydo, kai metė akmenį į vandenį? Paviršius suraibuliavo ir aš suklupau, apakęs nuo savo poelgių atspindžio.“ 

Laikas kabinasi savo uodegos ir nuolat grįžta į praeitį. Senovės mūšių atgarsiai, knygos puslapiuose turėję likti priminimu apie absoliutaus blogio nenugalimumą, šiandien virto realybe. Garmėjimo istorija kartojasi dabartyje.  

Diana Latvė 

Diana Latvė – prozininkė, kūryba su skaitytojais dalijasi leidiniuose „Durys“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, literatūros almanache „Baltija“. Pirmajame novelių romane „Memelio gaisras“ autorė supažindino su paslaptingais Klaipėdos miesto praeities istoriniais faktais, pavertė juos „išgyvenimų lavina, praturtinančia ir istorinėmis žiniomis, ir žmonių charakterių, jų poelgių analize“ /N. Kliukaitė/. 2021 m. už šį romaną autorė pelnė du apdovanojamus: Ievos Simonaitytės literatūrinę ir Augustino Griciaus premijas. Antrąjį romaną „Garmėjimas“ parašė taikiu metu tarsi savotišką pranašystę apie menamų reiškinių knygoje ir laike paraleles.