Gediminaičiai-Jogailaičiai buvo pati svarbiausia Lietuvos istorijoje valdovų dinastija. Lietuvą ji valdė XIII-XVI a. Be to, šios dinastijos atstovai buvo ir Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karaliai, jų valdos plytėjo tarp trijų jūrų – Baltijos, Juodosios ir Adrijos. O ypač knygoje „Gedimino kraujas“ suaktualinami tie mūsų valdovų sūnūs, kurie netapo didžiaisiais kunigaikščiais. Juk taip įdomu, ką jei veikė! O dar įdomiau – mūsų princesių likimai. Tekėjo jos ir į Rusiją, ir į Lenkiją, ir į Vokietiją. Kiekvienos iš jų gyvenimas – unikalus! – atsako autorius į klausimą, kuo jį žavintys Gediminaičiai.

Leidinių vadovės Ugnė atsiliepimas:

Istorijos gerbėjų (ir ne tik jų!) liaupsinamo bestselerio „Mėlynas kraujas“ autoriaus antroji knyga, neabejoju, taip pat pasmerkta sėkmei. Mane „Gediminaičių kraujas“ tiesiog „suvalgė“. Informacijos apie šią kone tris šimtmečius valdžiusią dinastiją – tik kruopelytės – o taip pagauliai ir spalvingai sudėliota mozaika! Kaip jie atrodė, kaip buvo auklėjami, kokiu charakteriu garsėjo, ką vedė, už ko tekėjo... O jau princesių gyvenimo istorijos, išties, vertos ne vieno romano puslapių! Vaizduotė nuskraidina į tų laikų Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Europos sostinių rūmus, o E. Gudo žarstomi negirdėti faktai ir pikantiškos detalės priverčia užsimiršti ir manyti, kad skaitai ne populiariosios istorijos knygą, o nuotykių epopėją. Net nežinojau, kad iki Liublino unijos valdovo karūna vadinta Gedimino kepure, kad Gediminas vedė iš meilės, o Vakarų pasaulio dokumentuose jis vadintas Lietuvos karaliumi. Beje, didelė dalis dabartinių Europos monarchų yra Gediminaičių ir Jogailaičių palikuonys. Sunku patikėti, kad Didžiosios Britanijos karalius Karolis III turi Gediminaičių kraujo, ar ne? Jau nekantriai laukiu, apie ką papasakos E. Gudas trečiojoje knygoje.