Tai istorija apie geltoną namelį, kadaise gyvenusį sode giliame slėnyje. Namelyje buvo įsikūrusi šeima, aplinkui žydėjo gėlės, o prie tvoros ateidavo laukinių gyvūnų. Visi gyveno draugiškai ir gražiai, kol vieną dieną... šeimai nusibodo dažnai kliokiantis lietus, žiemą – kasti sniegą nuo tako, ir mokykla pasirodė besanti per toli, o namelyje – per mažai vietos. Nenuostabu, kad blogai jaustis ėmė ir namelis. Tad sykį jis nutarė... išsikraustyti. Pirmiausia – į mišką, vėliau – į vandenį, mat labai norėjo nusiprausti, tada į šilumą – ten, kur kaitra ir saulė iš jo sienų ir grindų visiškai sugertų drėgmės likučius. Todėl patraukė į... dykumą. Bet kas galėjo pagalvoti, kad naktį dykumoje bus taip šalta, kad dykuma tokia atgrasi. Namelį troškino, ir jis ilgėjosi lietaus. Tad ir vėl iškeliavo – kops į kalnus. Čia, turkio mėlynumo ežere išvydęs savo atvaizdą, jis išsigando. Iškart nutarė eiti kažkur, kur jį ištinkuotų ir nudažytų. Į didmiestį. Jame ir sutiko savo buvusius šeimininkus. Su jais įsikūrė miestelyje prie jūros, kur retai sninga, mokykla pasiekiama dviračiu, o paukščiai atneša linkėjimų iš dykumos ir kalnų. 

Istorija apie geltonąjį namelį iš tiesų yra istorija apie kiekvieno mūsų savo vietos pasaulyje paieškas. Kad ją surastume, kartais turim apkeliauti pusę pasaulio, pabuvoti atšiauriausiuose kraštuose, sutikti įvairiausių žmonių, patirti šilto ir šalto. Kol, pažvelgę iš tolo, suprantame, jog mūsų vieta yra būtent ten, kur esame ir su kuo esame.