Polis Gogenas yra vienas svarbiausių XX a. pradžios dailininkų, nors jo, kaip postimpresionizmo kelrodės žvaigždės, autoritetas pripažintas tik po mirties. Būdamas gyvas, jis taip ir nesulaukė pripažinimo ir neužgyveno turto. Per savo nepastovią karjerą jis dirbo ir Prancūzijos laivyne, ir brokerių bendrovėje, trumpai kasė Panamos kanalą ir galiausiai jau subrendęs ėmėsi tapybos.

Pirmoje šios knygos dalyje daugiau dėmesio skiriama dailininko asmenybei ir darbui, o jis pats vaizduojamas kaip tas, kuris išsižadėjo visko, „kas dirbtina ir konvencionalu“. Po Paryžiuje praleisto laiko jo nesugadinto, primityvesnio pasaulio troškimas ir galbūt mėginimas vėl pajusti laimę, išgyventą vaikystėje Peru, atvedė jį į Karibus. Čia Gogenas atrado savo talentą vaizduoti atogrąžų kraštovaizdžius ir misiją sukurti autentišką primityvizmą – kluazonizmu vadinamą metodą, kilusį iš viduramžių emalinių dirbinių.

Grįžęs į Prancūziją, 1888 m. jis nutapė vieną reikšmingiausių Pont Aveno paveikslų „Regėjimas po pamokslo“ („Jokūbo kova su angelu“). Gogenas tapė kartu su bičiuliu van Gogu, bet jų nesutarimas dėl stiliaus perėjo į ginčą, po kurio van Gogas nusipjovė ausies lezgelį. Po parodos Paryžiuje, kurią surengė kitas tapytojas Šufenekeris, Gogenas ėmė ruoštis emigruoti ir 1891 m. išplaukė į Taitį, palikęs Metę su penkiais vaikais. Salose jis rado sumenkusią civilizaciją ir siekė sukurti savąją jos versiją. Įkvėpimo sėmėsi iš Taičio religijos ir, naudodamas ryškią paletę, sukūrė rojaus vaizdus saulės nutviekstuose kraštovaizdžiuose.

Antroje šios knygos dalyje pateikiama Bretanėje, Pietų Amerikoje, Karibuose ir Prancūzijos Polinezijoje nutapytų 300 paveikslų galerija. Kiekvieną šių nuostabių paveikslų lydi Gogeno gyvenimo, metodų ir darbų visumos konteksto paaiškinimas. Šią knygą svarbu perskaityti visiems, norintiems daugiau sužinoti apie tokį populiarų bei reikšmingą menininką ir rasti jo darbus vienoje gausioje kolekcijoje.