Atsiranda toks malonumas: pagyventi atgal, pratęsti savo gyvenimą į praeitį. Imi džiaugtis tokiais paprastais dalykais – kad esi, kad matai, kad sėdi, kad galvoji, kad prisimeni...

Dabar save vadinu laisvu ir nepriklausomu menininku...

Dabar galiu rašyti arba nerašyti, eiti kur nors arba ne. Noriu, kad toks gyvenimas kuo ilgiau tęstųsi. Gal pasakyčiau kitaip – 

štai kartais sėdžiu ir šildausi prie besikūrenančios krosnies, lyg būčiau sugrįžęs iš savo gyvenimo...

Niekada negalvojau ir negalvoju apie jokius postus kaip atlygį už savo nusistatymus ar veiksmus. Norėjau rašyti, gyventi, kad man niekas netrukdytų, kad pats galėčiau tvarkyti savo gyvenimą. Man buvo siūlomos ir pareigos, ir deputatystė. Maniau ir manau, kad tam nesu tinkamas. Kaip aš galiu būti, sakysim, ministras, kad štai mano katinas mane nuolat terorizuoja, išsireikalauja iš manęs, ko tik jis užsimano. Tikras reketininkas. Tuoj suėstų mane visokie oligarchai, pataikūnai, šnibždeikos...

Marcelijus Martinaitis