Mėgstu internete patyrinėti iki šiol nepažintų rašytojų nuotraukas. Žvilgsnis, plaukai, apsirengimo stilius – visa tai man labai įdomu, pasijaučiu taip, lyg tą žmogų pažinočiau. Brigitte Giraud – juodaplaukė šešiasdešimtmetė, ant pečių užsimetusi pankišką odinį švarką, panaši į moterį, su kuria būtų smagu paplepėti bare. Giraud išleido dvylika knygų, bet panašu, kad būtent „Gyvenk greitai“ jos kūrybinėje biografijoje bus pati svarbiausia. Knygos apimtis – maža, o istorija – didelė.

Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas visiškai paprastas. Autorė analizuoja baisiausią savo gyvenime įvykį – motociklo avariją, kurioje 1999-aisias žuvo jos vyras Klodas. Vyras, kurį be galo mylėjo, su kuriuo susilaukė sūnaus ir planavo ateitį sename užmiesčio name. Klodas buvo jautrus tėvas, aistringas melomanas ir talentingas muzikos apžvalgininkas. Buvo.

Jeigu jau skaitėte mano primygtinai rekomenduotą kitos prancūzės Annie Ernaux „Įvykį“ ir jeigu patiko, romane „Gyvenk greitai“ rasite panašią pasakojimo formą ir panašų jausmą. Tai – knyga kuri byloja tiesą, analizuoja traumą, liudija įvykius, negrįžtamai pakeitusius moters gyvenimą. Skaitant jaučiamas autorės troškimas atsukti laiką atgal. Juk būtų pakakę vieno telefono skambučio ir jos vyras dar dabar būtų gyvas.

Veiksmas vyksta Lione, trečiame pagal dydį Prancūzijos mieste. Jeigu neteko lankytis, patyrinėkite nuotraukas – pamatysit, kokio pasakiško grožio yra ši vieta. Taip pat ši knyga sužavi XX a. pabaigos kultūriniais momentais – muzikos grupės, albumai, įpročiai, apsirengimo stilius. Ten atradau šiek tiek prancūziškos muzikos, na, ir aišku, užsinorėjau pamatyti Lioną.

„Gyvenk greitai“ – trumputis, vos 192-iejų puslapių skaitinys. Pradėjau šeštadienį vakare, sekmadienį ryte baigiau ir paskui gurkšnojau juodą kavą apnikta tos prancūziškos nuotaikos, kurią bandant nupasakoti iš burnos ima lįsti visokios banalybės.

Pernai Giraud už šį romaną gavo Goncourt’ų premiją – 10 eurų. Taip, geriausia prancūziška knyga įvertinama štai tokia juokinga suma. Bet esmė – ne piniguose. Prancūzijoje Goncourt’ai – vis dar labai svarbus prizas, kuriuo apdovanotos knygos skaitytojų tiesiog iššluojamos iš knygynų.

Beje, čia tas atvejis, kai apie knygą jokiu būdu negalima spręsti iš viršelio. Giraud parašė istoriją, kupiną tragizmo, aistros ir prancūziškos meilės gyventi, o lietuviško leidimo viršelis – kaip fizikos vadovėlio. Tikiuosi, kad skaitytojai jį ignoruos ir vis tiek šią istoriją perskaitys.