Naujoje Gedimino Jankaus novelių knygoje „Hamletas miręs“ vyrauja filosofinio siurrealizmo proza, gausu religinių aliuzijų, demonologijos, ribinių situacijų ir magijos elementų. Ryškus novelių bruožas atsitolinimas nuo kasdienės, gerai pažįstamos tikrovės buitiškumo, jos perkeitimas ieškant kelio į sapniškas, fantasmagoriškas, mistiškas realybes. 

Atsiveria mitologinis laiko klodas. Įpinta motyvų iš krikščionybės, graikų mitologijos, autorius derina groteską, siaubą, postmodernią teatrinę metaforiką ir filosofinę refleksiją. Tai primena literatūrinį performansą, sąmonės srautą su teatro monologo elementais. Postmoderni teatrinė metaforika ir teatrališkumas kuria vaizdingą atmosferą. 

Autorius nevengia ir poetinės prozos elementų, ritmingų frazių, paralelizmo. Gausu ironijos, saviironijos, grotesko, kuriami pasauliai, kupini simbolių, užslėptų prasmių ir nuorodų. 

Tačiau bene svarbiausi knygos motyvai gyvenimo ir mirties dialektika, tikrovės ir sapno sandūra, dieviškumo ir demoniškumo maišatis. Gėrio ir Blogio priešprieša. Novelės provokuoja, trikdo, žadina.