„Heknių audinys“ – tai antroji jaudinančios „Seserų varpų“ trilogijos knyga.

Romane pasakojama apie meilę ir pagiežą, sielvartą ir drąsą. Jo puslapiai sklidini istorijos ir mitų, autentiškai atspindėtos žmonių kasdienybės, kuri, vis dar pavaldi negailestingai gamtai, pamažu ima įsileisti pasaulį keičiančias naujoves.

„...jis susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant žemės. Esą jis turėtų perspėti apie kaimui gresiančias ligas, potvynius ir purvo nuošliaužas.“

1903-ieji, praėjo dvidešimt dveji metai nuo tada, kai pagimdžiusi mirė Astrida Heknė. Jos sūnus Jehansas gyvena skurdžiame ūkyje kiek atokiau nuo Butangeno. Uždaro būdo jaunuolis dienų dienas bastosi kalnuose, kur džiaugiasi laisve užsiimti tuo, kas jam labiausiai patinka – šiaurinių elnių medžiokle. Vieną dieną persekiojant didžiulį elnią jo paleistą šūvį pasiveja taikli kito medžiotojo – svetimšalio Viktoro – kulka.

Butangeno pastoriaus Kajaus Šveigoro žingsniai nejučiomis vis nuveda prie Astridos Heknės kapo. Jį kankina kaltė dėl senos mirtinos išdavystės, o širdyje sakytum atsivėrė tuštuma, kai jo užmojais buvo atskirti du galingi bažnyčios varpai, XVII a. nulieti dviejų seserų iš Astridos giminės garbei. Genamas kaltės ir pareigos jausmo, Kajus stengiasi globoti Jehansą ir atkakliai ieško paslaptingojo seserų išausto audinio.

„Sunku prilygti Larso Myttingo įžvalgumui, empatijai ir atsidavimui.“ Jo Nesbø