„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“

Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...

„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“
New York Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi