Dabar dvasinį svorį bandau sukišti į rašliavą ir taip juo atsikratyti. Gal ir negudru. Nei nusikratysi, nei ką. Ir prasmės jokios. Viešinti būtų baisu – pagalvotų, kad aš idiotas.

Kažkada parodžiau vienam kitam artimam pažįstamam. Pasakė, kad visiška nesąmonė. Kiti mandagiai tylėjo. Nevertino, kad neįžeistų. Buvau jaunas ir nedrąsus. Padariau išvadą – gal man ir nereikia, kad kas nors skaitytų. Bet giliai giliai, slaptai tūno tas ekshibicionisto noras. Parodyti, ką turi. Gal visiems taip yra, daugiau ar mažiau.

Arūnas Bartusevičius