Netuščiažodžiaujantis ir kartkartėmis ironiškas Vidmanto Elmiškio eilėraščių subjektas paniręs į apmąstymus apie gyvenimo laikinumą, netvarumą, suvokia neišvengiamą baigtį. Nors pasaulis vis dar regimas kaip įvairialypis, gali būti, kad jis nėra tikras, lyg gegužės sniegas, tačiau tai nereiškia, kad kalbantysis pasiduoda bejėgiškumui. Priešingai – beviltiškumą keičia prašviesėjimai bei gyvenimo prasmės paieškos, pasitelkiant aliuzijas į biblinius siužetus. Pagaliau ir pačioje kasdienybėje esama perkeitimo stebuklo, kai subjektas nevengia žvelgti į pasirodančius reiškinius iš įvairių perspektyvų, pats išgyvendamas virsmą. Taip jis parodo, jog viskas kinta, o dabarties mirksnyje slypi amžinybės nuojauta.