Jauni vaikinai, iš skirtingų Lietuvos kaimų kilę Vilniaus studentai, „Žalgirio“ sporto draugijos aštuonvietės irkluotojai 1961-ųjų rudenį tampa TSRS akademinio irklavimo čempionais ir patenka į TSRS rinktinės sudėtį. Jų laukia svarbios tarptautinės varžybos užsienyje. Tačiau vieną po kito juos „pasiveja“ pokario įvykiai – dėl tėvų, artimųjų politinių pažiūrų, bendradarbiavimo su partizanais, ryšių su Nepriklausomos Lietuvos kariuomene, KGB neišleidžia išvykti į užsienį ir jie iš komandos pašalinami. Jų vietas aštuonvietėje užima sportininkai iš kitų respublikų.

Likę „už borto“ vaikinai kuria naujas įgulas, ruošiasi varžyboms, dalyvauja TSRS teritorijoje vykstančiose regatose, tačiau jaučiasi „antrarūšiais“, išgyvena buvusių komandos bičiulių, „skinančių“ pergales tarptautinėse varžybose, atšalimą. Be to, juos persekioja skausmingi vaikystės prisiminimai ir netektys.

Atkaklumo, ryžto, laimingų sutapimų ir atsitiktinumų dėka, prasidėjus „atšilimui“, 1963-aisiais TSKP CK ir KGB panaikina jiems draudimus išvykti į užsienį ir jau pirmose tarptautinėse varžybose – Europos čempionate Kopenhagoje – jie tampa prizininkais. Kelionėse į užsienį tenka susidurti su saugumiečių persekiojimu ir sovietine propaganda.
Tapę TSRS sporto sistemos įkaitais, lietuviai privalo dalyvauti daugybėje atrankinių varžybų, bet išsikovoja teisę dalyvauti 1964 Tokijo olimpinėse žaidynėse.

Apsakymas parašytas pagal tikrus faktus, remiantis žalgiriečių prisiminimais, 1960-1965 metų laikraščiais, žurnalais, foto, video, KGB slaptųjų archyvų medžiaga, autorės asmenine sportine patirtimi.