“Įsivaizduojamos mirtys” 2003 m. buvo apdovanota Médicis premija kaip geriausia esė knyga. Michelis Schneideris čia pasakoja apie 36 rašytojų paskutines valandas, paskutinius žodžius, požiūrį į mirtį, mirties vaizdavimą kūriniuose, patvirtindamas, kad mirtis yra neatskiriama gyvenimo dalis. Lyg savo akimis regime rašytojų mirties scenas, ramias, šiurpias ar net komiškas: Voltaire’o kūnas, užuot paguldytas į karstą, apvilktas chalatu ir pririštas diržais išvežamas karieta, po dvikovos merdintis Puškinas valgo snieguotas tekšes iš sidabro šaukšto, Stendhalis, bijojęs mirti viešoje vietoje, parkrinta ištiktas apopleksijos vidury gatvės, Guy de Maupassant’as, neberandantis veidrodyje savo atspindžio, loja prie sienos psihiatrinėje ligoninėje, Nabokovas, savo romanuose dažnai vaizdavęs rašytojų mirtį, graudinasi galvodamas apie drugelius, Čechovas, atsikosėjantis krauju Badenveilerio kurorte, sako: Ich sterbe, kad būtų mandagus svetimšalis, Tolstojus, rudens naktį pasprukęs iš namų, peršalęs miršta Astapovo stoties viršininko kambaryje, Rilke, sergantis kraujo vėžiu, tariasi mirštas nuo rožės spyglio dūrio, Zweigas, “išbrauktas iš savo kalbos”, Brazilijoje išeina iš gyvenimo kartu su žmona, rūpestingai pasiruošęs mirčiai...