Ironijos ir sarkazmo kupiname romane „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ Arūnas Spraunius – ironiškas stebėtojas ir interpretuotojas, savo kūryboje apmąstantis ir dažnai pašiepiantis šiuolaikinį pasaulį, – pasiekia sarkazmo viršūnę. Pasitelkęs psichoanalizę, mūsų dienų tikrovę jis paradoksaliai susieja su Senuoju Testamentu ir pribloškia netikėtais biblinių įvykių deriniais.

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą. Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją...
Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

„Mane visada domino galimos archetipinių ženklų, klasikinių įvaizdžių ir vertybių metamorfozės, instaliuotos į energingą dabartinę tikrovę. Šįkart miksas iš apokrifų eono Sofijos, Toros pagrindu sudėliotos kompozicijos ir „sėkmės istorijos“ įkurdintas konkrečioje sociopolitinėje erdvėje. Ar tai korektiška? Be abejo, ne, veikiau įžūlu. Tokia ir esmė – pasakoti sėkmės istoriją tokiu rimtu veidu, kad ir pačiam pasakojančiajam imtų kilti įtarimų dėl savo intencijų nuoširdumo“, – šitaip naująjį savo romaną vertina A. Spraunius.