i knyga – tai kenčiančio žmogaus pastangos įdėmiai pažvelgti į savo skausmą, sukrečiantį didžiausią jo gyvenimo sielvartą, netekus artimo ir mylimo asmens. Kiekvieno sielvartas yra nepakartojamas. Tai – ne būsena, bet procesas. Autorius nevengdamas pripažinti savo dvejones, savo širdgėlą, pasakoja apie mėginimus įveikti sielvartą, atvirai išlieti jausmų perteklių, pabrėžia, kad ir po mylimo žmogaus mirties reikia mylėti jį patį, o ne susikurtą jo vaizdinį ar atminimą, ir pasikliauti Dievu, nes tik begalinė Jo meilė gali suteikti paguodos.