MES VISI NORIME VAIKUS AUGINTI TEISINGAI. Skaitome, nagrinėjame, konsultuojamės. Kaip aktyviai klausytis, kaip teisingai sudrausminti aštuonis kartus per dieną apkabinti, paskatinti, sudrausti. Versti skaityti. Jokiu būdu neversti skaityti. Teisingai girti (pavyzdžiai pridedami). Negirti visiškai, tai įvertinimas, o vertinti nereikia... 

Liuda Petranovskaja – įžymi psichologė, bestselerio „Nematomas ramstis: prieraišumas vaiko gyvenime“ bei kitų knygų vaikų ir šeimos psichologijos tema autorė, pristato naują knygų seriją „ARTIMI ŽMONĖS: santykių psichologija“, kuri pirmiausia yra skirta tėvams: 

Prieraišumas – šokis dviem. Jo metu suaugusysis gina ir rūpinasi, o vaikas pasitiki ir ieško pagalbos. Net užaugę ir išsigandę mes šaukiame „Mama!“, jaudinamės net dėl užaugusio ir jau ūsuoto sūnaus, jeigu jam kas nors nesiklosto. Prieraišumo gijos stipresnės už meilės, draugystės ryšius – būna, kad meilė ir draugystė miršta, nunyksta. Prieraišumas su mumis liks visam laikui, net jeigu mūsų santykiai su tėvais ar vaikais labai sudėtingi, abejingi jiems niekada neliksime. 

Smegenys, kuriose saugomas prieraišumas, remiasi jausmais, o ne faktais. 

 

„Kaip tu elgiesi? Tiesiog siaubas!“ – susierzinę sakome vaikui. Stabtelkime minutėlei ir sąžiningai atsakykime sau – koks bus mūsų piktos tirados rezultatas? Ar ji padės vaikui išmokti geriau elgtis? Ar pažadins jam norą pasikeisti? Ar pagerins mūsų santykius? Sumažins jo nerimą? Galbūt padės mums bent ateityje geriau su juo susitvarkyti? Deja, į visus šiuos klausimus tenka atsakyti: ne, ne ir dar kartą ne. Vienintelis abejotinas rezultatas, kurį galima čia įžvelgti, yra tas, kad suaugusysis „nuleido garą“, išsikrovė. Ir tai ne visada, juk dažnai panašios frazės sakomos be ypatingų jausmų, iš inercijos, nes „taip priimta“, tai mūsų tėviška ir motiniška pareiga – kalbėti kažką panašaus.