Žydų kilmės italo Primo Levi (1919–1987) knyga „Jei tai žmogus“ yra unikali išgyvento Holokausto patirties kapsulė, įamžinanti gyvenimo koncentracijos stovykloje groteskišką kasdienybę.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą P. Levi buvo chemikas, o naciams kaip tik reikėjo chemijos specialistų; galima teigti, kad profesija tapo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių jo išgyvento Holokausto siaubą. Levi praleido vienuolika mėnesių įkalintas Monovice, viename iš trijų pagrindinių Aušvico koncentracijos stovyklos kompleksų, kol 1945 metų sausio 18-ąją įvyko stovyklos išvadavimas. Iš 650 Italijos žydų, kurie keliavo kartu su juo mirties vagone, Levi buvo vienas iš dvidešimties, palikusių stovyklą gyvas.

Po karo P. Levi ir toliau tęsė mokslinę karjerą, taip pat pradėjo rašyti. Rašymas jam tapo būtinu terapiniu užsiėmimu – ne tik moraline pareiga, bet ir psichologiniu poreikiu. Įdomu, kad P. Levi aprašomi Holokausto siaubai nesuponuoja vertinimo – jis niekada nesako, kaip skaitytojas turėtų jaustis skaitydamas apie nacių nusikaltimus. Priešingai, P. Levi žodžiai spinduliuoja humanizmu net tragiškų patirčių akivaizdoje, suteikdami mums vilties, kad žmogaus dvasia gali būti nenugalima net ir susidūrus su neįsivaizduojamu ir beprasmiu blogiu.