Dovydas, dabar jau dešimties, mėgsta su draugais žaisti futbolą ir nepaliauja uždavinėti klausimų, į kuriuos nei Inesa, nei Simonas negali atsakyti. Jis atsisako skaityti knygas, išskyrus vienintelę – „Don Kichotą“. Prieštaraudamas bet kokiai visuomenę persmelkusiai tiesai, Dovydas vieniems atrodo mažai ką nutuokiantis, o kitiems – pasižymintis nepaprasta įžvalga berniukas.

Vieną dieną, vaikams spardant kamuolį, kieme pasirodo Chulijus Fabrikantė, našlaičių prieglaudos direktorius. Pasiūlęs jiems sužaisti su našlaičių komanda, vyras pasišalina palikęs sumaištį: Dovydas pareiškia išeisiąs gyventi į prieglaudą, nes nori prisijungti prie Fabrikantės futbolininkų. Be to, jis juk tikras našlaitis, todėl jo vieta su tokiais pat, kaip jis. Tačiau berniuką užklupusi mįslinga liga apverčia viską aukštyn kojomis ir pasuka įvykius netikėta linkme.

„Jėzaus mirtis“ – paskutinė alegorinės trilogijos „Jėzaus vaikystė“ („Sofoklis“, 2014) ir „Jėzaus mokyklos metai“ („Sofoklis“, 2017) dalis, užbaigianti Dovydo, Simono ir Inesos istoriją, kurioje J. M. Coetzee nagrinėja pamatinius klausimus: ką reiškia būti našlaičiu, ar nusistovėjusios tiesos išties yra tokios neginčytinos, ar žmogus gali pasikeisti iš esmės, ar galima atleisti net didžiausią skriaudą. Svarbūs svarstymai apie pomirtinį gyvenimą šioje knygoje atrakina duris naujoms visos trilogijos interpretacijoms. 

John Maxwell Coetzee (g. 1940) – Pietų Afrikos Respublikos rašytojas, nuo 2002 m. gyvenantis Australijoje, vienas žinomiausių šiuolaikinių romanistų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ apdovanojimą.