Monografijoje pristatomas vieno savičiausių ir reikšmingiausių lietuvių bendruomenės JAV architektų Jono Muloko gyvenimas ir kūryba.

Baigęs studijas Vytauto Didžiojo universitete ir savo kūrybinį kelią pradėjęs nepriklausomoje Lietuvoje, J. Mulokas, kaip ir visa jo amžininkų karta, Lietuvą paliko kaip karo pabėgėlis. Patekę į pabėgėlių stovyklas Vokietijoje, lietuviai per penkerius metus išsisklaidė po visą pasaulį. Dalis jų apsistojo Šiaurės Amerikoje.

Nepaisant politinės ir geografinės prarajos, skiriančios Lietuvą ir svečias šalis, išeiviai balansavo tarp būtinybės prisitaikyti prie svetimos aplinkos ir nenumaldomo įsitikinimo, kad Lietuva bus išlaisvinta, o buvimas svetur tėra tik laikinas epizodas. Išeivijoje gyvenusi karta suformavo ypatingą architektūrinį stilių, kuriame glaudžiai susipynė laikmečio architektūros tendencijos ir politinė misija kurti savąją architektūrą kaip lietuviškumo manifestą. Gilus šios misijos pajautimas J. Muloko ir jo amžininkų kūrybai ne tik suteikia prasmės lietuvių architektūros istorijoje, bet ir yra ryškiausių Šaltojo karo architektūrinių liudijimų bendras globalaus pasaulio paveldas.