Kada paskutinį kartą klausėtės, ką jums sako? O kada paskutinį kartą kas nors iš tikrųjų klausėsi, ką sakote jūs?

Knygoje „Jūs nesiklausote, jūs negirdite“ atskleidžiama klausymosi svarba. Tik gebėdmi klausytis išmoksime bendrauti, sudominsime aplinkinius ir tobulėsime patys. Klausymasis yra ne tik girdėjimas, ką sako žmonės. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip jie ką nors sako ir ką daro sakydami. Klausymosi tikslas yra supratimas, ir tam reikia pastangų.

Šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai girdimi monologai, oponentai nutildomi ir nesidomima, ką nori pasakyti kiti. Žmonės jaučiasi vieniši, nors retai būna vieni. Nesvarbu, kad gyvename technologijų amžiuje ir turime visas galimybes bendrauti naudodamiesi skaitmeniniu ryšiu, bet, atrodo, nesiklausome vieni kitų arba net nežinome, kaip tą daryti. Ir visa tai tik todėl, kad žmonės vis daugiau kalba sau ir apie save, vis mažiau domisi, ką galvoja ir sako juos supantys asmenys.
„Šiame amžiuje, kai technologijos suteikia daug galimybių bendrauti, paradoksalu, bet klausomės blogiau. Gerai, kad Kate Murphy pamoko, kaip susigrąžinti šį pagrindinį įgūdį. Knyga padėjo pakeisti požiūrį į bendravimą su man svarbiais žmonėmis.“ – Calas Newportas, knygos „Kaip dirbti mažiau, pasiekti daugiau ir susikaupti, kai visi blaško“ autorius

Kate Murphy yra žurnalistė, rašanti leidiniams „The New York Times“, „The Economist“, „Texas Monthly“ ir naujienų agentūrai „France Presse“. Ji gyvena Hjustone, Teksaso valstijoje. Kate geba naujai ir paprastai paaiškinti sudėtingus klausimus, ypač socialinės sąveikos dalykus, ir taip padeda skaitytojams suprasti žmonių elgesio priežastis.

Rašydama šią knygą autorė dvejus metus analizavo su klausymusi susijusius mokslinius tyrimus – biomechaninius ir neurobiologinius procesus, psichologinius ir emocinius veiksnius. Taip pat ji kalbino įvairius žmones – atlikėjus, įmonių vadovus, politikus, mokslininkus, ekonomistus, mados dizainerius, profesionalius sportininkus, verslininkus, virtuvės šefus, menininkus, kūrėjus ir religinius lyderius. Domėjosi, ką jiems reiškia klausymasis, kada jie labiausiai linkę klausytis, kaip jaučiasi, kai kas nors jų klausosi, ir kaip jaučiasi, kai nesiklauso.

„Niekas nėra geras klausytojas visada. Žmogaus prigimčiai būdinga, kad galvoje sklandančios mintys kartais trukdo. Klausymasis reikalauja pastangų. Kaip ir skaitant galima pasirinkti, ar atidžiai perskaityti kai kuriuos dalykus, ar tik permesti akimis atsižvelgiant į situaciją. Tačiau gebėjimas atidžiai klausytis, kaip ir atidžiai skaityti, prastėja, jei tai darome gana retai. Jei imsite visų klausytis taip, kaip skaitytumėte antraštes garsenybių gandų svetainėje, nepastebėsite žmonių poetiškumo ir išminties. Taip pat nuslėpsite dovaną, kurios labiausiai trokšta jus mylintys arba galintys mylėti žmonės.“

„Šiuolaikiniame gyvenime esame skatinami įsiklausyti į savo širdį, į vidinį balsą, pasikliauti nuojauta, tačiau retai kas ragina atidžiai ir įdėmiai klausytis, ką mums sako. Į pokalbį įsitraukiame tarsi apkurtę – dažnai kalbamės vieni su kitais kokteilių vakarėliuose, darbo susitikimuose, net per šeimos pietus stengiamės vadovauti pokalbiui, o ne jį palaikyti. Interneto erdvėje ar kalbėdamiesi asmeniškai apibūdiname save, pasakojame ir perduodame informaciją. Reikšmingomis laikome savo mintis, o ne tai, ką reikėtų išgirsti. Tačiau klausymasis vertingesnis už kalbėjimą.“
Kate Murphy