Kai liaujamės suprasti pasaulį – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą. 

Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą. 

Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjamínas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.