Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „embleminės“ dramos "Kaligula" ir "Teisieji" – ryški jo kūrybos visumos, tarsi architektūrinio statinio, dalis. Perfrazuojant žinomą autoriaus posakį apie filosofijos ir romano sąsają, galima tarti: jeigu nori būti filosofas, rašyk dramas.

Abiejų kūrinių siužetai istoriniai, tačiau būtų netikslu jas laikyti tradicinėmis istorinėmis dramomis. Rašytojui labiausiai rūpėjo sutelkta forma išreikšti jo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

Dramos Kaligula ir Teisieji, kaip ir visa Camus kūryba, persmelktos egzistencinių problemų – klausimų ir atsakymų ar bandymų atsakyti, jas galima vadinti metafizinėmis tragedijomis, savo ištakomis susijusiomis su Antikos laikais. Įvairiose pasaulio scenos daugybę kartų inscenizuotuose kūriniuos nagrinėjama skaudi XX a. žmonių, išgyvenusių perversmus, revoliucijas, karus, patirtis."