Erikos Drungytės eilėraščių knygoje „Kalnas ir miestas“ esama Vakarų ir Rytų kultūrų dermės. Dedikacijų gausa bei literatūrinės, filosofinės, mitologinės nuorodos leidžia skaitytojui susiorientuoti ir nepasiklysti poetiniuose labirintuose. Apie labirintą, beje, užsimenama ne be reikalo - šį įvaizdį poetė pasitelkia pavaizduodama išorinius ir vidinius žmogaus įvykius, koreliuojančius su nesustabdomu pasaulio ritmu, cikliškumu, mirtimi ir atsinaujinimu. Jungdama skirtingus motyvus, autorė primena, kad tikrovė, kurią mes patiriame yra ne kas kita, kaip prieštaringų išgyvenimų ir potyrių dėlionė: vaikystė ir branda, trauminės patirtys ir išminties skaidrumas, pokalbis su kitu ir su savimi - visa pasirodo lyg įvairiaspalvio pasaulio audinio skiautės. Tad šioje poezijoje nėra nieko nereikalinga, viskas tarpusavyje susipynę, susiraizgę, „viskas ir viskas yra apvalu, ir viena iš kita išnyra be galo, be krašto“.