Kai paskutinę 1997 m. vasaros dieną žuvo princesė Diana, man buvo 9 metai. Jau turėjome kabelinę televiziją. Junginėjau kanalus, ieškodama reportažų apie princesę. Gėlių jūra, ašaros, galveles nunarinę mažieji princai, Eltonas Johnas, dainuojantis Goodbye, England's rose. Po kiek laiko močiutės knygų lentynoje atsirado Dianos biografija. Andrew Mortono „Diana. Tikroji istorija jos pačios žodžiais“ – pirmoji mano perskaityta tokio žanro knyga. Beveik mokėjau ją mintinai – varčiau ir varčiau puslapius, bandydama įžvelgti kažką daugiau nei parašyta, tyrinėjau nuotraukas, ieškodama naujų detalių, negalėjau atsižiūrėt į vešlius Dianos plaukus ir liauną figūrą. Šita knyga močiutės lentynoje stovi iki šiol. Garbingoje vietoje – lyg urna su tragiškai žuvusios širdžių princesės pelenais. O mano lentynoje stovi Elžbietos II urna. Stora, juodais viršeliais, su jaunos karalienės veidu, žvelgiančiu į tolį.

Biografija išleista įspūdingai. Subtilus viršelis, gerai parinkti šriftai, kaip gedulo kaspinas prie pilkšvo popieriaus prigludęs juodo audinio skirtukas. 525 puslapiai! Trumpai apžvelgsiu, ką juose rasite.

Jei nežinau autoriaus, skaitymą pradedu nuo jo paguglinimo. Matthew Dennisonas – žurnalistas, parašęs 8 knygas. Dauguma jų – apie Britanijos karališkąją šeimą. Jis yra laikraščio „The Telegraph“ autorius. Straipsniai – irgi daugiausiai apie karališkąjį gyvenimą. Apie patį Dennisoną nieko įdomaus neradau – nėra net straipsnio „Vikipedijoje“. Bet ką jis pats tikrai moka, tai guglinti ir knistis bibliotekose. Biografija nėra tik reveransas karalienei. Tai – preciziškai surinkta ir susisteminta istorinė medžiaga. Skaičiau su telefonu rankose, nes viską norisi dar papildomai guglinti.

Dennisonas knygą parašė dar iki Elžbietos II mirties. Istorija prasideda karalienės gimimu ir baigiasi sulig jos pandemine kalba. Kas atsitiko po to, visi žinome. Pasakojimą Dennisonas pradeda žodžiais: „Pasvarstykite, ar tai, ką čia perskaitysite, nėra pasaka“. Rašymo stilius tikrai primena pasaką. Tai – spindinčios šeimos gyvenimas, kuris XX a. pradžioje atrodė nepasiekiamas – kaip paveikslėlis muziejuje, o vėliau geltonojoje spaudoje ištaršytas iki paskutinės kelnaičių gumelės.   Skaitant pro akis teka ne tik karališka Elžbietos kasdienybė, bet ir pati istorija.

Daugiausiai dėmesio skirta Elžbietos II vaikystei. Primenu, kad ji gimė 1926 m. Tais pačiais metais kaip Marilyn Monroe ir Valdas Adamkus. Būsima karalienė vaikystėje mokėsi prancūzų kalbos, tvarkos ir taupumo. Užaugo įpratusi prie kostiumėlio derinti batelius ir skrybėlaitę. Grįžusi namo, derinukus tvarkingai susikabindavo spintoje. Ant pakabos – kostiumėlis. Viršuje – skrybėlaitė. Apačioje – bateliai. Taip ji darė visą savo gyvenimą. Visada maniau, kad kas kas, bet princesės ir karalienės spintų nesitvarko. Tutbūt ir man laikas nustoti dūsauti, kad esu pernelyg užsiėmusi.

Tokios didelės apimties knygą sunku sutalpinti į vieno puslapio apžvalgą. Ten yra ir faktų, kurie mums visiems gerai žinomi, ir smulkučių, bet žavių niuansų. Pirmoji mažosios Elžbietos kalba televizijoje, turėjusi nuraminti tautiečius per Antrąjį pasaulinį karą. Draugei padovanotas paltukas. Faktas, kad iki pat pilnametystės ji neturėjo bendraamžių draugų. Tam  ir yra reikalingas biografinės knygos, nes visa kita juk galime rasti toj pačioj „Vikipedijoje“.

Knyga stora, bet lengva. Perskaičiau labai greitai.Tai yra biografija, kurią būtina turėti, jei tik Elžbieta II jums ką nors reiškė. Gal tik nuotraukų galėjo įdėti daugiau. Prieš statydama šitą urną į lentyną, norėjau atidžiau apžiūrėti, kaip atrodė velionė.