1940–1946 M. KARIO PRISIMINIMAI: NETIKĖTAS ISTORINIS IR LITERATŪRINIS ATRADIMAS

„Pradėjau karišką gyvenimą Lietuvos kariuomenėje 1940 metais kovo 1 dieną, o jau po keturių mėnesių sulaukėme „draugų“, kalbančių rusiškai“, – taip savo prisiminimus pradeda Stasys Mikšta, į negailestingą karo sūkurį patekęs Lietuvos karys, kurio „niekas nieko neklausė“.

Sovietų kariuomenei įžengus į Lietuvą, 179-osios šaulių divizijos 215-asis šaulių pulkas, kuriame tarnavo prisiminimų autorius, raudonarmiečių kolonų apsuptas, iš Pabradės poligono buvo išvarytas į Rusiją. Tik nedidelė dalis lietuvių karių po sunkios kelionės pasiekė Balachną, kur 1942 m. gegužę buvo pradėta formuoti 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. Ši „kelionė“ sovietmečiu, kai dar buvo gyvų jos dalyvių, neatitiko valdžios kuriamo mito apie Antrąjį pasaulinį karą, liko užmarštyje, todėl unikalus S. Mikštos pasakojimas – tikras atradimas istoriniu ir literatūriniu atžvilgiu.

Kaudamasis Aleksejevkos kaime ir jo apylinkėse, Kursko–Oriolo lanke, patirdamas niūrią kasdienybę, pusmetį gydomas įvairiose Rusijos ligoninėse ir leisdamas paskutinius karo mėnesius Klaipėdos krašte bei Kurše S. Mikšta skaudžiai ilgisi Tėvynės, gimtosios Veliuonos, ir ten laukiančios mylimosios – Adelės Čereškevičiūtės, Simpatijos.

Knygą sudarė ir parengė istorikė ir publicistė Vida Girininkienė.