Romane “Kasparas, Melchioras ir Baltazaras” (1980) aktualizuojamas senas mitas apie Tris Karalius, paskui žvaigždę atkeliavusius iš Rytų šalies į Betliejų pagarbinti tik gimusio Jėzaus. Remdamasis keliomis Evangelijos pagal Matą eilutėmis, šykščiais istoriniais faktais, ikonografija ir rusų stačiatikių legenda, pasak kurios buvęs ir ketvirtas karalius, autorius kuria savo personažų likimus ir asmenybes, duodamas visišką laisvę vaizduotei. Knyga, kuriai būdingas filosofinis gilumas, sklandus klasikinis stilius ir įtaigus pasakojimas, skverbiasi ligi pačių Europos dvasingumo ištakų.

 

Prancūzų rašytojas Michelis Tournier (1924), vadinęs save metafizinių romanų autoriumi, gimė Paryžiuje, germanistų šeimoje. Mokėsi keliose privačiose mokyklose. Studijavo filosofiją Sorbonoje ir Tiubingeno universitete, lankė Claude’o Levi-Strausso etnologijos paskaitas. Dirbo radijuje, televizijoje, leidykloje. Pirmoji išleista M. Tournier knyga, romanas “Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai” (1967, liet. 1995), kur jis filosofiškai interpretuoja Robinzono Kruzo temą, buvo apdovanota Prancūzų akademijos premija, o 1970 m. parašytas romanas “Girių karalius”, hitlerizmo alegorija, – Gonkūrų premija. Taip pat buvo apdovanotas Goethe’s medaliu, išrinktas Gonkūrų akademijos nariu, Londono universiteto garbės daktaru. Parašė romanus “Meteorai” (1975), “Aukso lašas” (1985), “Eleazaras, arba Šaltinis ir krūmas” (1996), esė, apsakymų, kelionių knygų, literatūrinių autobiografijų. Yra sukūręs daugelio savo knygų versijas jaunimui. Perdirbdamas mitus ir klasikinės literatūros temas, ieškodamas jų prasmės šiuolaikiniame pasaulyje, Michaelis Tournier savo kūryba įsiliejo į postmodernizmo literatūrą.