Kuršių ir prūsų, žydų, vokiečių ir rusų pėdsakas Baltijos pajūrio smėly. Nutylėtos šeimų paslaptys ir karų laužomi likimai kerinčio grožio kraštovaizdyje. Kaip gintaro inkliuze išsaugota pirmykščio miško atmintis, taip Svenja Leiber romane „Kazimira“ nupūsdama laiko smiltis atskleidžia daugiasluoksnę Rytprūsių istoriją: nuo Antrojo Reicho epochos pradžios iki pat XXI amžiaus su (vis dar) neužgijusiomis okupacijos žaizdomis ir niauraus sovietinio palikimo grimasomis.

Baltijos jūra nuo seno buvo dosni gintaru, o didžiausi jo klodai telkšojo prūsų žemėse, Sembos pusiasalyje. XIX a. pabaigoje ant Baltijos jūros kranto įsikūrusiame nuošaliame Palmininkų kaimelyje Kazimira slapčia renka gintarą, o jos vyras Antas Damerau gamina iš jo nuostabias figūrėles. Jam, geriausiam apylinkėje tekintojui, paprastam žmogui, Vokietijos įstatymai draudžia liestis prie gintaro.

O pirklys ir verslininkas Moricas Hiršbergas gali oficialiai kasti gintarą. Atsitiktinai sužinojęs apie smėlingame pajūryje glūdinčius gintaro klodus, Antas pasiūlo Moricui įsigyti gintaringos žemės plotus ir įrengti pirmąją šachtą. Morico dukters Anos vardu pavadinta šachta netrukus tampa didžiausia gintaro kasykla pasaulyje. Tačiau laimės ir turtų joje sūrų prakaitą liejusiems žmonėms ji taip ir neatneša.

Svenja Leiber romane kelia klausimus: kur glūdi tautinės neapykantos šaknys, kur slypi totalitarizmo ir nacizmo užuomazgos, iš kur randasi drąsa spręsti, kam lemta gyventi, o kam ne? Subtilaus poetiškumo ir lakoniškumo kalba spinduliuojantis romanas atveria mitines prūsų žemės ir istorijos įsčias, papasakota istorija užgaus jautriausias sielos stygas.