Tai esė rinktinė, tikrų istorijų ir autobiografinių pramanų knyga. Kartais ji absurdiška, bet informatyvi, sykiais melancholiška, bet juokinga. Autorius mąsto apie kultūrinį ir istorinį žmonijos paveldą, nemalonius netobulumo pasireiškimus. Jis siekia kažko pamokyti ir parodyti kai ką naujo, kitokio. Rašytojas veda skaitytoją į žinomas ir nežinomas erdves, vietas, „kurios gali be tavęs gyventi, o tu be jų – ne.“ Niekuo neypatingos, net, rodos, menkos detalės užpildo mūsų gyvenimus. Viskas apie mus visus. Kiekviename tekste galime atpažinti, rasti save, kaip savęs jame ieško pats autorius. „Kas su manimi ne taip? – klausia Andrijus Liubka ir atsako: – Galbūt tik tai, kad gebu laisvai jausti gyvenimą ir pastebėti gyvenimo dalykus.“ Knyga parašyta dar prieš karą, dar „be svorio ant pečių“. Joje gali pasislėpti, įsivaizduoti, kad esi 2022-ųjų saugume. Po vasario 24-osios viskas pasikeitė. Ramybė trunka 192 knygos puslapius, tada išnyksta. „Tenka iš naujo išmokti girdėti, matyti, jausti kiekvieną smulkmeną, nes iš jų susideda mūsų buvimas.“

Andrijus Liubka (g. 1987) – poetas, rašytojas, eseistas, vertėjas, Ukrainos PEN centro narys. Užhorodo universitete baigė ukrainiečių filologijos, Varšuvos universitete – balkanistikos studijas. Jo knygos pelniusios daugybę literatūros premijų, verčiamos į užsienio kalbas. Jis yra tarptautinių poezijos festivalių kuratorius, taip pat aktyvus savanoris, padedantis Ukrainos kariuomenei.