Tiems, kurie nežino: Virginija Kulvinskaitė ir Virginija Cibarauskė yra vienas ir tas pats žmogus. Cibarauskė – literatūros mokslų daktarė – rašo literatūros kritiką, o Kulvinskaitė – jauna moteris su unikalia pasaulėjauta ir humoro jausmu – kuria poeziją ir prozą. Taigi, jeigu skaitysite kokią nors Cibarauskės recenziją ir norėsis paburbėti kažką panašaus į „tu, kvaila kritike, pirma pati ką nors parašyk, paskui ant svetimų knygų stumk“, žinokit, kad Virginija yra tas retas atvejis, kai vienam žmogui puikiai sekasi atlikti du, atrodytų, priešingus vaidmenis.

Turbūt skaitėte romaną „Kai aš buvau malalietka“. Tai – nerūpestingu kasdieniu stiliumi parašyta coming-of-age istorija iš dešimtojo dešimtmečio; išpažintis, liudijanti, ką reiškė būti niolikine vilniete tais laukiniais laikais. Knygoje „Keturi“ rasite keturis tarpusavyje susijusius apsakymus, kurių veiksmas irgi vystosi Lietuvos paauglystėje. Nors apsakymai fikciniai, juos skaitydama jaučiausi lyg 1998 m. per birbiantį televizorių „Tauras“ žiūrėčiau „Panoramą“. Buitiniai konfliktai, narkotikai, peroksido nualinti plaukai, vynas mėlynuoe buteliuose, kurių niekas neišmesdavo. Atsisveikindama gero vakaro linki Eglė Bučelytė, o tada – reklama. Nepažįstamas balsas meluoja apie neva sveikus žuvų pirštelius, raudoname fone kraupiai šypsosi klounas, žavi mergina pasipurškia vaniliniu dezodorantu. Aš, dešimtmetė Akvilė, sėdžiu kambaryje, išklijuotame jugoslaviškais tapetais, ir taip noriu būti ta mergina iš reklamos, kad net virpu. Ir tyliai svajoju apie makdonaldą, kuriame niekada nebuvau ir veikiausiai nebūsiu.

Apsakymuose užfiksuoti keturių veikėjų – Luko, Ingos, Mariaus ir Noros – gyvenimo epizodai. Netikėtos sėkmės sulaukęs rašytojas netelpa savo paties sieloje. 32 metų pardavėja mylintį vyrą iškeičia į alkoholį ir neįpareigojantį seksą. Su narkomanu susimetusi kirpėja eilinį kartą patiki, kad ši dozė jau tikrai paskutinė. Septintokas klausosi iš kitapus sekcijos sklindančių aistringų aimanų. Tamsu, ar ne? Bet!

Bet apsakymai džiugina. Grynu talpiu stiliumi, mažytėmis laukinio kapitalizmo laikų detalėmis (Kulvinskaitė turi labai gerą atmintį!), daugiabriauniais personažais, juodo humoro blyksniais. Žinau, kad daug kas vis dar skeptiškai žiūri į lietuvių autorių trumpąją prozą, kratosi jos lietuviškumo, kai pasakojimas lėtas vardan lėtumo, liūdnas vardan liūdnumo, prifarširuotas niekam nebeįdomių gamtos įvaizdžių. Na, nebėra taip, tikrai nebėra. „Keturi“ – tamsi knyga, bet Kulvinskaitės tamsa unikali, išjausta, taip tiksliai nutapyta, kad labiau primena ne paveikslą, o nuotrauką.

„Keturi“ – unikali ir kaip dešimtąjį dešimtmetį vaizduojanti knyga. Kūriniai neperkrauti laikmečio atributika, ten atsirandantys daiktai ne šiaip yra – jie veikia. Apsakymuose neradau nieko nereikalingo. Na, labai patiko – turbūt tai jaučiate skaitydami šitą kuklią mano apžvalgą.

Beje, puikus Linos Sasnauskaitės sukurtas viršelis – šviečia iš tolo. Knygos formatas – lygiai toks, kaip „Malalietkos“, tik ji gerokai plonesnė. Ir šaunu! Visada maloniau nusipirkti mažą gražią suknelę negu didelę skylėtą paklodę.