Savipagalbos knygas vertinu atsargiai, kaip ir žmones, kurie aklai jomis vadovaujasi. Dabar kiekvienai temai yra po šimtą bestselerių, yra dešimtys knygų kiekvienam jausmo atspalviui aptarti. Visos jos kone už dyką suteiks laimę, meilę, profesinę sėkmę ir pinigus. Ironiška, bet didžiuliai tokių knygų tiražai rodo tik tai, kokie nelaimingi ir neišsipildę esame. Savipagalbos knygų populiarumą ne aš viena sieju su žmogui įgimtu greito rezultato troškimu – va, perskaitysiu tris šimtus puslapių ir aš jau beveik milijonierius. Deja, kelias į laimę nėra jau toks paprastas, nes jeigu toks būtų, nebūtų pasaulyje nelaimingų žmonių.

Iš pirmo žvilgsnio „Keturi tūkstančiai savaičių“ gali pasirodyti kaip dar viena savipagalbos knyga. Netgi aprašymas ant nugarėlės nuskamba pigokai: autorius kviečia įvertinti gyvenimo baigtinumą ir išmokti juo džiaugtis. Galima ką nors dar banalesnio? Vis dėlto knyga turi parako. Tam tikra prasme ją net prilyginčiau Harario „Sapiens“ – tapusia kone šio dešimtmečio biblija. Tik Hararis rašo apie žmogaus prigimtį, o Burkemanas – apie laiką. Jei netikite manimi, o jūs turite tokią teisę, žurnalas „Time“ knygą įtraukė į 2021-ųjų must read sąrašą, o šiame sąraše retai kada atsiranda vietos skystiems skaitaliukams.

Oliveris Burkemanas, ne taip kaip Hararis, nėra mokslininkas. Jis – žurnalistas, daug metų rašęs savo skiltį „The Guardian“. Išleido ir kelias savipagalbos knygas, kurios buvo populiarios, bet toli gražu ne tokios populiarios kaip „Keturi tūkstančiai savaičių“. Šįkart autorius ne tik pataikė į laikmetį, kai visiems dienoje pritrūksta bent kelių valandų, bet ir fantastiškai atliko savo darbą.

Kad parašytų savo knygą, Burkemanas tikrai daug perskaitė. Atsispyręs nuo idėjos, kad jei mirsime aštuoniasdešimties metų, būsime nugyvenę vos keturis tūkstančius savaičių, jis pateikia skirtingas laiko suvokimo koncepcijas. Vienos jų formavosi istoriškai, kitas užčiuopė filosofai, profesinių aukštumų pasiekę žmonės, arba jos atsiskleidė ryškių istorinių įvykių fone.

Autoriaus žodžiai retkarčiais žeidžia, nes nori nenori imi paminučiui kratyti savo kasdienybę, ir ten randi daugiau mėšlo nei norėtum. Taigi, skaitinys nebūtinai bus malonus, bet net neabejoju – bus naudingas. Ir ne šiaip sau šią knygą aprašiau pačią pirmą. Kad ir ką susiruošėte skaityti, rekomenduoju pirmiausia imtis šios. Tada kitas skaitysite su didesniu susitelkimu, nes vertinsite kiekvieną su gera knyga praleistą akimirką.