Tačiau tai įvyko. Ir įvyko taip greit, kad Ela, tiesą sakant, neturėjo laiko susivokti, kas vyksta, neturėjo laiko griebtis atsargumo priemonių, jei tik nuo meilės išvis galima kaip nors apsisaugoti.
Meilė užklupo Elą staiga ir netikėtai, tarsi į ramų jos gyvenimo tvenkinį nežinia iš kur būtų įmestas akmuo.

Elif Shafak (Elif Šafak; g. 1971 m.) – žymiausia ir populiariausia jaunesniosios kartos turkų rašytoja, šiuo metu gyvenanti tai Stambule, tai Londone. Kontroversiška, aistringa jos proza pakerėjo daugybę viso pasaulio skaitytojų, jos kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Lietuviškai išleistas jos skandalingiausias romanas „Stambulo pavainikė“ (Tyto alba, 2010 m.).
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – tai aistringas ir patrauklus pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o jungia... meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.
 Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad išsklaidytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje, nustebindama savo šeimą. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį ir jo mokinį Šamsą, ir parašyti recenziją. Knyga taip sukrečia Elą, kad ji visai netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos pasikeitimo ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi meilė, ir ji visagalė. Meilės taisyklės nepavaldžios laikui: Rumio istorija panaši į Elos istoriją, o rašytojo misija – išlaisvinti Elą, kaip Šamsas išlaisvino Rumį.
 „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – romanas apie sukrečiančią meilės galią keisti gyvenimus net ir tada, kai atrodo, kad viskam jau per vėlu.