2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais

apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV“ komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.

Šis bestselerio „Kiborgų žemė“ leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa“ užkulisius.

Dovydas Pancerovas (g. 1987) – tiriantis žurnalistas ir knygų autorius, rašantis apie Lietuvos politikos užkulisius, korupciją, Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvai. 2014–2016 m. jis rengė reportažus iš revoliucijos ir karo krečiamos Ukrainos. 2022 m. pavasarį vėl nuvyko į Ukrainą ir kartu su „Laisvės TV“ sukūrė televizinės dokumentikos pasakojimą „Kyjivo trasa“. 

Už savo veiklą yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį (2018), Peterio Greste’o apdovanojimą už nuopelnus žodžio laisvei (2017), „Future Story Award“ prizus (2022), Romo Sakadolskio premiją (2021) ir kt.

Asmeninis santykis – didžiausia knygos vertybė. Svarbiau ne tai, kad autorius pats lankėsi karo zonoje ir stengėsi informuoti apie įvykius lietuvių auditoriją, o įsitraukimas, empatija, rūpestis. Taip pat svarbu, kad žurnalistas nesipuikuoja patirtais išbandymais.

„Literatūros ir meno“ apžvalgininkas Marijus Gailius

Pancerovas sugeba meistriškai valdyti kūrinio tempą tai užšaldydamas veiksmą nykioje lietuviškoje kasdienybėje, tai iki maksimumo pakaitindamas liepsnojančiame Maidane ar neramiuose Ukrainos rytuose. Jis gabiai atrenka ir sudėlioja žodžius, todėl tekstas lengvai skaitomas, ir dviejų pavakarojimų šiai knygai užtenka.

„Verslo klasės“ knygų apžvalgininkas Egidijus Jurgelionis

Pulsuojantis tekstas. Jauti Molotovo kokteilių, degančių padangų ir mirties tvaiką. Atviras Dovydo Pancerovo dienoraštis primena ilgai saujoje laikytą granatą, kurios žiedas ištrauktas. Prisiminimų sprogimas kala itin stipriai.

Žurnalistas, publicistas, keliautojas Vytaras Radzevičius

Fotkės iš karo lauko. Taip pavadinčiau Dovydo Pancerovo knygą apie Rusijos karą prieš Ukrainą, matomą iš arti. Pačioje Ukrainoje. Bombarduojamoje, deginamoje, mėsinėjamoje. Knygoje nėra nei politikų pliurpalų, nei apžvalgininkų apžvelginėjimų, jokio beprasmio įvykių sąrašo. Žmogus buvo, matė, aprašė. Kitiems 99 proc. pasaulio to nereikia. Ukraina – tai ne mes (jie taip mano). Bet mes, broliai lietuviai, dar ne viską pamiršę, dar kai ką nugirstam.

Profesorius Vytautas Landsbergis

Ukraina dar niekada nebuvo tokia artima Lietuvai kaip dabar. Knygoje aiškiai jaučiama, kad Maidanas ir Dangiškoji šimtinė kovojo už Europos idėją. Iš esmės dėl to ir šiandien kovojama Donecko fronte, kur galima atpažinti Vakarų ir Rusijos civilizacijų ribą.

Profesorius Alfredas Bumblauskas

„Kiborgų žemę“ galima skaityti bei interpretuoti kaip pasakojimą apie jauno žmogaus, ieškojusio didžiojo gyvenimo nuotykio ir atsidūrusio kažko tokio epicentre, vidines transformacijas; kaip žurnalistinį reportažą apie 2014-ųjų revoliuciją Ukrainoje ir Rusijos karinę agresiją šios valstybės atžvilgiu; kaip antropologinį šaltinį, kuriame išryškėja istorijos force majeure veikimo zonoje atsidūrusių žmonių veidai, poelgiai, mintys, emocijos; kaip publicistinį tekstą, kuris atskleidžia slinktis Lietuvos viešojoje erdvėje ir visuomenės savivokoje.

„Vilnius review“ literatūros apžvalgininkas Aurimas Švedas