H. R. Haggardo romanas „KLEOPATRA“ – milijonus skaitytojų sužavėjusi istorija apie garsiausią visų laikų moterį, pavertusią savo meilės vergais net du Romos valdovus: Gajų Julijų Cezarį ir Marką Antonijų. Ji – deivė, meilužė, valdovė. Ji – iškiliausios antikos kultūros simbolis. „KLEOPATRA“ – didingas romanas apie meilę, išdavystę ir Egipto žlugimą.

Egipto karalienės Kleopatros ir žymiausio tų laikų karvedžio Marko Antonijaus meilės bei karališkosios kilmės egiptiečio Harmachio nuopuolio istorijos paslaptingai susijusios, o gal net nulėmė galutinį dviejų iškiliausių antikos kultūrų – Egipto ir senovės Graikijos – žlugimą.

...Harmachis, palaidotas gyvas, kalba iš užmiršto kapo ir atvirai pasakoja tau savo nuopuolio istoriją, kaip, pasidavęs pagundai, užmiršo savo dievus, savo garbę ir tėvynę dėl Kleopatros, ugnies dvasios, kurios kerintis grožis lėmė ištisų valstybių likimus...

Harmachis – gyvas faraonų kraujo linijos, saugomos Izidės, palikuonis, pašauktas nuversti Kleopatrą bei išvyti graikus ir romėnus, kad atkurtų Egipto aukso erą. Tačiau išvydęs karalienę, spinduliuojančią iki šių laikų nepralenktu kūnišku grožiu ir jos Kipro žibuoklių spalvos akis, sudegina savo sielą, blaškydamasis tarp griežtos pareigos ir begalinės karštos meilės.

Tuo tarpu Marko Antonijaus ir Kleopatros meilė ir žūtis – vienas iš sunkiausiai paaiškinamų tragiškų istorijos įvykių. Kodėl Kleopatra pabėgo iš kovos lauko Akcijaus mūšio metu ir kodėl Antonijus nuskubėjo paskui ją, leisdamas sunaikinti savo laivyną ir kariuomenę? Kodėl du galingiausi ir gražiausi epochos žmonės pasirinko mirtį: vienas nuo kardo, o kita – nuo gyvatės nuodų?