Tovė Ditlevsen (1917–1976) tituluojama vienu unikaliausių ir svarbiausių XX a. danų literatūros balsų. Gimusi ir užaugusi Kopenhagos darbininkų klasės rajone, jau būdama paauglė išgarsėjo savo poezija. Parašė daugiau nei 30 poezijos knygų, romanų, apsakymų ir atsiminimų, kurių daugelis autobiografiški. Kritikų atstumta kaip darbininkų klasės rašytoja, nesivaikiusi tuo metu klestėjusių modernizmo ir postmodernizmo literatūrinių madų, dabar Tovė Ditlevsen vadinama viena svarbiausių savo kartos autorių ir jos kūrybą pasaulis atranda iš naujo. Autorės tekstai pasižymi subtiliu danams būdingu humoro jausmu ir gebėjimu paprastai, be užuolankų ar savigailos atpasakoti net pačias sunkiausias gyvenimo patirtis. Tovės Ditlevsen rašymo stilius, kritikų teigimu, nukonkuruoja net tokius autorius kaip Sylvia Plath ar Karlas Ovė Knausgård’as, kuriems pavyko asmeninę patirtį paversti jaudinančiu menu. „Kopenhagos trilogija“ pirmą kartą Danijoje pasirodė kaip atskiros memuarų knygos: „Vaikystė“ (1967), „Jaunystė“ (1967) ir „Priklausomybė“ (1971).

Pirma trilogijos dalis prasideda, kai autorei penkeri. Gimusi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Tovė Ditlevsen supranta esanti nepritapėlė, savyje jaučianti kai ką nepaprasto ir dar nepažinto – pašaukimą rašyti. Trilogija tęsiasi Europai po truputį ritantis į Antrąjį pasaulinį karą. Priversta anksti palikti mokyklą, Tovė aukoja kūrybai skirtą laiką dirbdama bereikšmius, nesuprantamus darbus ir megzdama keistus, kartais net žalingus santykius su vyrais. Paskutiniame trilogijos tome aprašoma autorės kova tarp rašytojos pašaukimo ir konkuruojančių dukters, žmonos, motinos ir narkomanės vaidmenų. Šios trilogijoje pateikiamos idėjos itin aktualios ir šiandien.

Pripažinta šedevru, patekusi į The New York Times geriausių 2021 m. knygų dešimtuką, „Kopenhagos trilogija“ – įtraukianti autorės kelionė per meilę, draugystę, ambicijas ir priklausomybę.