Iš kur gimė Bobo Dylano dainos? Kokie žmonės, sutikti jo kūrybiniame kelyje, padarė jam didžiausią įtaką? Kaip jis pats suprato save ir savo gyvenamąjį amžių? Visa tai — paties poeto plunksna parašytuose memuaruose — Bobo Dylano „Kronikos“.

Skaitytoją knyga nukelia į XX a. 7 deš. Niujorką. Miestą matome skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: jis skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose,

nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

Bobas Dylanas į Niujorką pirmą kartą atvyksta 1961-aisiais. Čia jis tampa pranašu, vedliu, įtaigiausiu savo kartos poetu. Vėliau šių etikečių jis kratysis, bandys susitelkti į šeimą, praras susidomėjimą kūryba, norės slėptis ir vėl išnirs į scenos šviesų spindesį. Skaityti šią knygą nereiškia sužinoti viską apie Bobą Dylaną – tam juk skirtas biografijų žanras. Skaityti šią knygą reiškia pažinti Dylaną tokį, kokį jis pats save norėtų matyti ir jums parodyti.

Nobelio premijos laureato memuaruose gausu pasakojimų apie tuo metu Niujorke veikusius menininkus, poetus, intrigas miesto klubuose, muzikos įrašų studijose. Skaitant knygą galima susidaryti įspūdį apie laikmečio politines aktualijas, visuomenės nuotaikas. Ir visa tai, apie ką rašo Dylanas, lieka persmelkta ironiškos, bet visad jautrios kasdienio gyvenimo poezijos.