Pasaulį sukrėtusi knyga apie žiaurumą, drąsą, mirtį ir išlikimą. Trims kartoms atstovaujančių trijų Kinijos moterų istorija, kurioje dera memuarų intymumas, epo užmojis ir sukrečianti autentika.

Pasakodama apie savo močiutę, motiną ir save Jung Chang atskleidžia neramų XX a Kinijos gyvenimą – nuo kardais ginkluotų karo vadų iki pirmininko Mao, nuo Mandžiūrijos imperijos iki Kultūrinės revoliucijos. Autorės močiutė vaikystėje buvo atiduota vienam generolui kaip sugulovė. Šiam mirštant, su mažamete dukra pabėgo. Suaugusi būsimoji Jung Chang motina aktyviai dalyvavo komunistų judėjime. 1949 m. abu rašytojos tėvai tapo aukšto rango pareigūnais. Jung Chang augo tarp komunistų elito, bet lojalumas doktrinai neišgelbėjo jos tėvų nuo kankinimų, o jos pačios – nuo tremties į šalies pakraščius. Galiausiai ji žengė lemtingą žingsnį – suabejojo pačiu Mao.

 „Laukinės gulbės“ – vienas įtakingiausių XX a. negrožinės literatūros kūrinių, įtrauktas į tokius sąrašus kaip „Waterstone’s Books of the Century“, „Amazon UK 100 Books to Read in a Lifetime“, „The 100 Best Nonfiction Books of All Time“ ir kt. 1993 m. knyga buvo apdovanota Britų metų knygos premija. „Sunday Times“ kūrinį paskelbė 8-ąja populiariausia knyga per pastaruosius 50 metų. Oprah Winfrey pavadino „viena iš knygų, esminių mūsų kartą“. Kūrinys išleistas 42 kalbomis, jo parduota daugiau kaip 15 milijonų egzempliorių, nors pačioje Kinijoje knyga tebėra uždrausta.

Jung Chang gimė 1952 m. Ibine, Kinijoje. Kultūrinės revoliucijos metais dirbo įvarius darbus. 1978 m. išvyko į Didžiąją Britaniją, 1982 m. Jorko universitete įgijo kalbotyros daktaro laipsnį. Gyvena Londone.

Tikrai išskirtinė knyga. Jung Chang – klasikinė pasakotoja, santūriu tonu aprašanti tai, kuo beveik neįmanoma patikėti.

Penelope Fitzgerald

Šeimos memuarai, kurie platumu prilygsta pačiai išsamiausiai socialinei istorijai.

Martin Amis

Įkvepiantis pasakojimas apie moteris, kurios išgyveno visus sunkumus, nepriteklių ir politinius sukrėtimus, išsaugodamos žmogiškumą.

Hillary Clinton

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.