„Manau, nerastume mūsų margam pasaulyje ir jo dar margesnėje istorijoje valstybės, kurios tauta, galingesnių ir didesnių prispausta, nutildyta, nuo pasaulio paslėpta, o vis dėlto sugebėtų vos per vieną dešimtmetį atgimti du kartus! Ko gero, tik Lietuva. Ir tik XX amžiaus devintajame dešimtmetyje.

Nuo 1982-ųjų tautą atgimimui ėmė kelti „Žalgirio“ vyrai, o nuo 1988-ųjų – Sąjūdis. O iš esmės, „Žalgirio“ vyrų ir Sąjūdžio žadinti ir pažadinti žmonės buvo tie patys – ta pati vyresnioji arba jau vyriausioji šiandieninės Lietuvos žmonių karta.  

Sąjūdžio kūrėjai ir vadovai, žinau, nelabai susižavės tokia dviejų atgimimų „teorija“. Ims murmėti: Lyginti Sąjūdį su „Žalgiriu“?.. Šventvagystė!“

Ar bus jau pamiršę patys, kokia vienybe alsavo Lietuva tada 82-aisiais, kai pats žodis „sąjūdis“ Lietuvoje dar buvo vartojamas gal tik kūno kultūros masiškumui įvardinti: „fizkultūrininkų sąjūdis“. O gal „Žalgirio“ atgimime buvo mažiau euforijos nei Sąjūdžio Atgimime? O gal mažiau jame buvo Lietuvos? Tai kas, kad tada į Vingio parką ketvirtis milijono nesusirinkdavo. Bet „Žalgiris“ su Maskvos Centriniu armijos sporto klubu (CASK) žaidė ne parkuose, o mažutėje Kauno sporto halėje, tačiau tomis valandomis, kaip ir vėliau per didžiuosius Sąjūdžio mitingus, Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse galėjai pamatyti tik vieną kitą į krepšinio transliaciją vėluojantį automobilį, o kaime būdavo tylu tylu – tik šunys sukaukdavo reaguodami į savo šeimininkių, dažniausiai senų močiučių, prakeiksmus Gomelskio, Tkačenkos ir Maskvos adresu.