Knygos autorius Antanas Andrijauskas  –  Lietuvos mokslų akademijos akademikas ekspertas, Kultūros, filosofijos ir meno instituto Komparatyvistinių kultūros studijų skyriaus vadovas, ilgametis Lietuvos orientalistų asociacijos prezidentas. Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus universiteto profesorius.  A. Andrijauskas vienas įvairiapusiškiausių universalių mokslinių interesų šalies humanistikos atstovų, talentingas mokslo organizatorius įsteigęs septynias tęstinių mokslo leidinių serijas, surengęs daugybę respublikinių ir tarptautinių konferencijų. Jis per du pastaruosius dešimtmečius sukūrė Lietuvoje savitas komparatyvistikos, orientalistikos, estetikos ir meno filosofijos mokyklas, išugdė daug jaunosios kartos mokslininkų, kurie aktyviai reiškiasi mūsų kultūroje ir užsienyje. Filosofiniams, kultūrologiniams, estetiniams, menotyriniams A. Andrijausko veikalams būdingas skvarbus žvilgsnis, minčių dėstymo įtaigumas, dіdžiai asmeninis požiūris į gvildenamas problemas ir pabrėžtinis polemiškumas. A. Andrijausko, kaip ir A. Šliogerio mintys ir interpretacijos – neretai kontroversiško pobūdžio, provokuojančios diskusijas.

Monografijoje “Litvakų dailė L’école de Paris aplinkoje” A. Andrijauskas analizuoja Lietuvos dіdžiojoje kunigaikštystėje susiformavusio žydų etnoso – litvakų menininkų įnašą į vieną pagrindinių moderniojo meno centrų – Paryžiaus meno mokyklą. XX a. pirmoje pusėje Litvakai, įvairių Vilniaus, Kauno ir Vitebsko dailės mokyklų auklėtiniai, masiškai važiavo mokytis į Paryžiaus meno mokyklą ir ilgą laiką net sudarė šios mokyklos branduolį. Knygoje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Ch. Soutino, M. Chagallo, M. Kikoine, P. Krémègne, M. Bando, N. Arbit Blato, Z. Lipchitzo, L. Segallo ir kitų litvakų tapytojų ir skulptorių įnašą į Paryžiaus mokyklą. Autorius tiria šių menininkų kūrybos ištakas, estetines nuostatas, gyvenamosios aplinkos, judaizmo tradicijų, poveikį stiliui bei plastinės kalbos ypatumams, įvertina menininkų įtaką tolesnei meno raidai. Pagrindinis litvakų dailininkų nuopelnas – savitos žydų tragiškos pasaulėjautos, misticizmo, simbolikos elementų įjungimas į modernistinę Vakarų dailės tradiciją, kurioje šis litvakiškas substratas tapo neatskiriama jos dalimi.