Pulitzerio premijos laureatė rašytoja Elizabeth Strout pristato jaudinantį, tobulo skambesio romaną apie išsiskyrusius vyrą ir žmoną, kuriems per karantiną teko apsigyventi kartu, – ir apie meilę, netektį, neviltį, o drauge ir viltį, įkvepiančią net tada, kai pasaulis, regis, griūva.

Išskirtinai santūrioje krištolinio skaidrumo prozoje – persmelktoje „intymaus, trapaus, beviltiško žmogiškumo“ (The Washington Post) – šiltą ir atidų žvilgsnį kreipdama į subtilius širdies judesius, Elizabeth Strout pasakoja apie nepalaužiamos romano „Mano vardas Liusė Barton“ herojės gyvenimą prasidėjus pandemijai.

Panikos apimtam pasauliui įvedant karantiną, Liusė Barton išplėšiama iš savo gyvenimo Manhatane, ji atsiduria mažame miestelyje Meino valstijoje su buvusiu vyru Viljamu, su kuriuo palaikė draugiškus santykius ir po skyrybų. Daugeliui mėnesių Liusė ir Viljamas lieka vieni namelyje šalia neramių vandenų kartu su savo sudėtingos praeities prisiminimais.

Jausmingais epizodais knyga gyvai perteikia baimę ir sunkumus, kylančius dėl vienatvės, kalba apie viltį, santarvę ir galimybes, kurias įkvepia tos ilgos ir, atrodytų, ramios dienos. Šios istorijos centre atsiduria giluminiai ryšiai, išliekantys net tada, kai esame atskirti, – skausmas dėl mylimų dukterų kančios, tuštuma, atsiverianti dėl mylimo žmogaus mirties, naujos draugystės viltis ir senos, amžinos meilės paguoda.