„Mano turbano paslaptis“ pasakoja skaudžiai tikrą afganės Nadios Golam išlikimo istoriją, alsuojančią laisvės ir laimės troškimu. Gyvendama šalyje, kurioje moterys neturi beveik jokių teisių, Nadia yra verta viso pasaulio pagarbos už ryžtą, atsakomybę, drąsą ir atsidavimą šeimai.

Aštuonmetė Nadia auga pasiturinčioje šeimoje Kabule drauge su vyresniu broliu Zelmai ir dviem jaunesnėmis seserimis. Ji lanko mokyklą ir džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tačiau, Afganistane kilus pilietiniam karui, vieną dieną į Nadios šeimos namus pataiko bomba ir mergaitė sunkiai sužalojama.

Sulaukusi vos vienuolikos, Nadia ryžtasi apsimesti berniuku, kad išmaitintų šeimą. Pasivadinusi brolio Zelmai vardu, ji tarsi pasikeičia iš esmės: meluoja, sukčiauja, pykstasi su mama, išsisukinėja, nuolat persekiojama baimės, kad jos paslaptis bus išaiškinta. Kad apsaugotų mylimus žmones, ji turi visiškai atsisakyti savo mergaitiškos prigimties, sumokėdama didžiulę kainą.

Mama rėkia, nenustygstančiomis rankomis keldama ant manęs užvirtusius cemento ir kreidos gabalus. Jos išsigandusios akys ieško bent kokio nors gyvybės ženklo mano aštuonerių metų kūne. Ant mūsų namo ką tik nukrito bomba. Mama puola gesinti mano kūno liepsnas savuoju, apkabina, tarsi trokštų taip grąžinti man gyvenimą. Jai nesvarbu, kad ir pati apdega, nesvarbu, kad ji – sunki, nevikri moteris, nesvarbūs dūmai ir nuolaužos, per kelias sekundes mama išneša mane iš ten, kur tikriausiai galėjo būti mano kapas. Tik atsidūrus lauke, patikrinus, kad vis dar kvėpuoju, mamai pritrūksta jėgų. Tada ji ima smarkiai drebėti ir kartoti mano vardą, lyg gyvenime nebegalėtų sustoti: „Nadia, Nadia, Nadia, Nadia...“ Tai ir bus paskutinis kartas, kai mama kreipsis į mane tokiu vardu mūsų namuose Kabule. Kitą kartą, kai turėsim namus, aš būsiu mūsų šeimos vyras.