Skaitau pasimėgaudama autorės mokėjimu trumpais sakiniais pasakyti labai daug.

Jauki knyga apie dviejų pagyvenusių žmonių bendrystę ir santykio kūrimą. Patiko.

Nuostabi rimta knyga.

Labai patiko.

Tai knyga, kuri privalo būt skaitoma

Ne pati stipriausia mano pamėgtos rašytojos knyga, bet taip jau dažnai nutinka tęsiniams, iš kurių bandoma dar šį tą išspaust, nors visa kas svarbiausia, įprastai jau būna išsakyta pirmose knygose. Ir tas bandymas ar skaitytojų noras sužinoti „o kas gi jiems nutiko vėliau?“ dažnai pakiša koją ne vienam pripažintam plunksnos meistrui, pasidavusiam tokiam artimųjų, skaitytojų ar leidyklų spaudimui. Šiame romane nemažai vietos skiriama dailei, literatūrai, Tomo Mano „Užburto kalno“ ir „Mirtis Venecijoje“ kūrinių analizėms, savo vietos šiame gyvenime paieškoms bei pagrindinių herojų asmeninio santykio su daile bei literatūra atskleidimui. Painūs tarpusavio santykiai tarp buvusių ir esamų sutuoktinių, meilužių, vaikų ir artimųjų – dar viena ryški kūrinio siužetinė linija, įtraukianti skaitytojus į prieštaravimų ir aistringos meilės kupiną herojų gyvenimą. Vystantis istorijai autorinis tekstas varijuoja tarp intelektualaus ir buitinio lygmens, kuriame paprastai ir be didelių gudrybių ar užuolankų atskleidžiamas pagrindinių herojų gyvenimas: su nuopuoliais ir pakilimais, asmeninėm nuoskaudom ir nesėkmėm, triumfu ir tragedijom, o pati kūrinio pabaiga leidžia tikėtis, jog rašytoja dar kartą bandys įžengti į tą pačią upę.