Knygoje vaizduojami 1377–1382 metų įvykiai. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties buvęs jo asmens sargybinis Tautvilas nusprendžia grįžti į gimtąjį kaimą pas tėvus ir pradėti ramų paprasto sodiečio gyvenimą. 

Nespėjus Tautvilui pasidžiaugti artimųjų meile ir rūpesčiu, atskrieja žinia, kad Jogailos parankiniai žudo visus Algirdo artimus tarnus, buvusius prie Lietuvos valdovo, kai šis nusprendė pakeisti savo valią ir įpėdiniu paskelbė nebe Jogailą, bet vyriausiąjį sūnų Andrių. Tautvilas, suprasdamas, kad grėsmė kyla ne tik jam pačiam, bet ir visai šeimai, patartas ilgamečio draugo Vykinto, vėl leidžiasi į pavojingą kovų kelią. Šis jį pradžioje nuveda į Gardiną, pas kunigaikščio Kęstučio sūnų Vytautą, o vėliau – ir į pačią Maskvą. 

Ten gudrumu Tautvilas tampa vietinio valdovo, labai geidžiančio chano titulo, Dmitrijaus asmens sargybiniu. Maskvoje Tautvilas ne tik slepiasi nuo Jogailos žmonių, bet ir vykdo Vytauto numatytą planą surengti Maskvoje sukilimą, po kurio į Maskvos valdovo sostą turėtų sėsti lietuvių kunigaikštis, o pati Maskva turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Patyręs daugybę netikėtumų – ir grėsmingų, ir malonių – dalyvavęs Kulikovo kautynėse, sutikęs tikrą savo gyvenimo meilę, Tautvilas vis tik įgyvendina Vytauto planą ir didelėmis pastangomis sugeba pasiekti, kad Maskvos soste atsidurtų Andriaus Algirdaičio sūnus Ostėjus.