Jūs paminėsit mano žodį: Lauren Groff romanas „Matrix“ bus perkamiausia metų knyga. Nebent Sabaliauskaitė staiga iš stalčiaus ištrauktų dar vieną „Petro imperatorės“ dalį arba Henrikas Daktaras pabėgtų iš kalėjimo ir detaliai aprašytų, kaip tai padarė. Nesugalvoju nė vienos priežasties, kodėl ką tik išleista „Matrix“ pas mus galėtų nesulaukti sėkmės.

Knygą lietuviškai perskaičiau viena pirmųjų. Baigusi net šiek tiek susinervinau, nes norėjosi kuo greičiau su kuo nors pasidalinti džiaugsmu, o vienintelis mano pažįstamas žmogus, kuris tikrai skaitė „Matrix“, buvo knygos vertėja Akvilina Cicėnaitė. Iškart parašiau Akvilinai į Australiją „Kokia nuostabi knyga ir kaip tobulai išversta!“ Tikrai – Akvilinos vertimas – tikslus ir plaukiantis, lyg būtų pati tą knygą sugalvojusi ir užrašiusi.

Trumpai papasakosiu, apie ką yra „Matrix“. Tai yra romanas, įkvėptas pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo. XII a. vidurys. Marija – intelektuali, bauginančiai stipri, bet neišvaizdi mergina – karalienės Eleonoros išsiunčiama į vargingą Anglijos abatiją vadovauti seserims ir kaip nors išgelbėti jas nuo bado. Prieš tai nelabai ką bendro su religija turėjusi Marija tampa abatijos Matrix arba tiesiog Motina. Tam prireikia daug jėgos, gudrumo, išminties. Seniai skaičiau knygą su tokia stipria pagrindine heroje. Ir čia nė kiek nemeluosiu: šitas ruduo man toks sunkus ir intensyvus, kad vis prisimenu Mariją – situacijos, kuriose aš jau bliaunu kaip skerdžiama, jai būtų nevertos nė ašarėlės.

„Matrix“, nors veiksmas ir vyksta viduramžiais, yra itin šiuolaikiška knyga – apie daugelį čia aprašomų temų rašo ir naujienų portalai. Vienuolės bando įrodyti savo stiprybę prieš visagalius vyrus, joms svarbus seksas ir jos mylisi. Kartais – su į abatiją užsukusiais prašalaičiais, kartais - vienos su kitomis. Būna, kad vienuolės pastoja – uch, neduok, Kristau, šito prakeikimo. Čia atsiranda vietos susirūpinimui klimato kaita, nerimo priepuolius kelis nuolat kažko reikalaujanti visuomenė.

Palyginti plonytė knyga (254 psl.) savyje talpina tiek daug tiesos, grožio ir purvo, yra tokia gryna, kad parašyta vos prieš metus, skaitosi kaip klasikos kūrinys. Nebijokit, tai nėra biografija. Informacijos apie Mariją Prancūzę išlikę labai mažai. Didžiąją dalį poetės gyvenimo Lauren Groff turėjo sukurti ir tai yra pati puikiausia knygos dalis – aštri, subtili, įtikinama rašytojos fantazija.

Yra keletas dalykų, kurie man patinka apie Lauren Groff. Pirmiausia, tai, kad jos biografija yra tiesiog siaubingai neįdomi. Užaugo Niujorke, persikėlė į Floridą su vyru, kuris net ne menininkas, o tiesiog turi nekilnojamojo turto verslą. Du vaikai. Jokių romanų su įžymybėmis, jokių narkotikų skandalų ar aštrių pasisakymų. Verčiu vieną po kito Lauren Groff interviu ir randu tik pokalbius apie literatūrą ir pamąstymus, kaip rašytojui svarbu sportuoti ir rūpintis sveikata. Karjeros pradžioje jos agentai turėjo mirtinai prasikeikti.

Kitas dalykas – akivaizdu, kiek daug Lauren Groff dirbo, kol sulaukė pripažinimo. Kiekviena knyga buvo vis ryškesnė už praėjusią. Nustebino faktas, kad Marijos Prancūzės gyvenimą Groff studijavo nuo pat koledžo laikų, t.y. kelis dešimtmečius, kol galiausiai ėmėsi rašyti jos asmenybės įkvėptą romaną. Vėlgi – iš pirmo žvilgsnio man viskas atrodė siaubingai nuobodu: istorija apie seniai neaktualią poetę, veiksmas vyksta XII amžiuje. Nerimauju, kad žmonės nemėgstantys pasakojimų iš viduramžių, perskaitys anotaciją ir numes šalin. Neapsigaukit! Jeigu nepatiks, aš jums asmeniškai grąžinsiu pinigus.

Kurį laiką galvojau, į ką panaši yra „Matrix“. Jeigu patiko filmas „Two Popes“ ir serialas „Jaunasis Popiežius“, šitas romanas patiks garantuotai. Tikrai labiau patiks moterims nei vyrams. Bet jei ir nepatiks, tikrai neapversit liežuvio pasakyti, kad tai prasta knyga.