Traukinyje ponia Jom Jongsukė apsižiūri nebeturinti dėklo: jame buvo piniginė, banko knygutė, užrašinė. Kol bando prisiminti, kur galėjo jį pamesti, pasigirsta telefono skambutis. Šiaip ne taip supranta, ką bando pasakyti vos žodžius renkantis vyras – dėklą jis rado Seulo stotyje ir palauks, kol išlipusi artimiausioje stotelėje ji grįš atgal. 

Dokas gyvena Seulo stotyje. Jis neatsimena, kaip čia atsidūrė. Nežino, kaip gyveno anksčiau, nes alkoholis viską ištrynė iš galvos. Tačiau drąsiai stoja į muštynes, kai kiti benamiai užsimoja iš jo išplėšti rastą dėklą. Ne, šį atiduos tik savininkei.            

Ponia Jom nenori likti skolinga: Dokui atsisakius atlygio, nusiveda jį į savo krautuvėlę ir pasiūlo sočiai pasistiprinti.  Pamačiusi, kiek džiaugsmo jam suteikia kiekvienas kąsnis – tarsi lokiui, tuštinančiam medaus puodynę, – pakviečia kasdien ateiti pavalgyti. 

Nuo šio žingsnio prasideda mažų stebuklų virtinė, o krautuvėlė skersgatvyje tampa užuovėja. Ir ne tik Dokui. Kartais tereikia visai mažai, kad viltį praradęs krautuvėlės lankytojas pasijustų vertas pabandyti dar kartą. Kiekvienas nusipelno antro šanso.