Pastaraisiais metais leidžiami unikalaus menininko Algirdo Šeškaus archyvai leidžia jį lyginti su tokiais XX a. pasauliniais fotografijos grandais kaip Borisas Michailovas. A. Šeškaus XX a. 7–8 dešimtmečio fotografijos – sovietmečiu nesuprastos, savo laiką pralenkusios avangardinės raiškos pavyzdžiai. Autorius polemizavo su Lietuvos tradicinės fotografijos kūrėjais Antanu Sutkumi, Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku ir radikaliai pakeitė požiūrį į fotografijos meno estetiką.

Naujausia Algirdo Šeškaus knyga „Meilės lyrika“  – tai dar vienas menininko fotografinių archyvų itin bendražmogiškas aspektas. Į akis pirmiausia krenta knygos jausmingas turinys, bet ne forma.

Šiandienos abejingumo ir susvetimėjimo kontekste, kai žmogui menkai bereikia žmonių, kai žmogus susikūrė aibes savo paties pakaitalų, jau darančių įtaką ne tik jo mąstymui, genetikai, bet ir jo esmei – meilės lyrika yra jauki, šilta, paprasta ir tuo požiūriu, turbūt, viena iš paskutinių knygų apie atvirą žmogų, kurio pagrindinė savybė yra būti, o ne turėti.

Vienas po kito slenkančių vaizdų seka, šykščiai užvardinta trumpaisiais fotografavimo datų, fotografo archyvo ir knygos puslapių numeriais primena ilgesingą fotonovelę, kurioje paprastai, švelniai ir aiškiai pateikiamas mūsų pačių individualusis pasaulis, prasidedantis atrakcionų parke besisukančiačioje karuselėje su gulbėmis ir pasibaigiantis moterimi gulbėje, žinančia apie mus ir pasaulį viską.