Dingę, pamesti, pamiršti.

Nuo 1944 m. tūkstančiai vokiečių vaikų Rytų Prūsijoje buvo atskirti nuo savo šeimų – daugelis amžiams.

Badas, šaltis ir sovietų agresija – nuolatiniai vadinamųjų „vilko vaikų“ palydovai. Daugelis jų savo akimis matė, kaip mirė tėvai, broliai ir seserys. Mėnesių mėnesius kaip vilkai jie klaidžiojo po Lietuvos miškus.

Išgelbėti lietuvių valstiečių, jie liko už geležinės uždangos, įgiję naujas lietuviškas tapatybes. Po dešimtmečius trukusios tylos paskutiniai gyvi vilko vaikai pirmą kartą pasakoja apie praeities siaubą.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė