Lietuvos ir pasaulio žydų literatūros klasikas Moišė Kulbakas (1896–1937) lietuvių skaitytojams pažįstamas kaip nuostabios poemos „Vilnius“ autorius. Pagaliau pirmąkart lietuviškai pasirodo jo proza – romanas „Mesijas, Efraimo sūnus“. Tai vienas garsiausių ir originaliausių jidiš kalba sukurtų Kulbako kūrinių. Parašytas Berlyne 1922 m. ir persmelktas ligi tol neregėto magiškojo realizmo. Gaivališka menininko vaizduotė siurrealistinius, ekspresionistinius vaizdus čia sulieja su Lietuvos žydų žodine tradicija ir stipria mistine dvasia. Ši dermė primena įspūdingus Marco Chagallo paveikslus.

Romanas pagrįstas iš Talmudo kilusia žydų legenda, kad žemėje visuomet gyvena 36 slapti šventieji, be kurių nematomos veiklos pasaulis sugriūtų. Kulbakas kuria istoriją apie tokius nežinomus šventuosius, gyvenančius istorinėje Lietuvoje – Gudijoje ir Žemaitijoje. Nusigyvenęs malūninkas Benjė, nuo savo bendruomenės pabėgęs rabinas Simcha, valkata filosofas Gimpelis, krikščionis pirtininkas Kirilas – pasaulyje įkalintos šviesos trokštančios sielos, vejamos keisto nerimo, patraukia į kelionę, neturinčią jokio paaiškinamo tikslo. Šioje fantastinėje, pilnoje humoro ir mistinių patyrimų kelionėje, pamažu aiškėja klajūnus genančio nerimo priežastis – artėjantis Mesijo atėjimas į Lietuvos žemę.

Kulbako romanas – žėrinčių fragmentų, kuriuos galima skaityti ir kaip atskiras noveles ar eilėraščius proza, mozaika, įtraukianti šiuolaikinį skaitytoją į modernų literatūrinį žaidimą. Kartu tai apokaliptinis filosofinės gelmės ir drąsaus poetinio potėpio paveikslas – iki šiol iškalbingas ir jaudinantis.

„Šiame romane pasakomi patys giliausi, žmogaus mąstymą keičiantys žodžiai“, – teigia „Mesijo, Efraimo sūnaus“ vertėjas į lietuvių kalbą, literatūros tyrinėtojas Mindaugas Kvietkauskas.